į pradžią turinys susisiekite  
Kitokie tekstai
Kaip tu matai pavasarį?

    Uršulė nežinojo, iš kur po stalu atsirado nuotrauka, bet ji ją atsitiktinai pakėlė, kai atsistojo surinkti ranka prirašytų, skersvėjo po kambarį išblaškytų lapų. Greitai juos sudėjo į vieną krūvą ir įsimetė į rankinę kartu su nuotrauka. Nepastebėjo nuotraukos, kaip nepastebėjo ir visų po jos paaukštinimo į vadovo poziciją prabėgusių vienų metų.

    Dar nuo grindų ji pakėlė porą prirašytų lapelių, liudijančių apie numatomus arba jau padarytus darbus. Tokių lapelių kambaryje buvo daug, vieni jų – geltoni – reiškė sėkmę, kiti – mėlyni arba raudoni – laukiančius numatomus darbus. O kai kur prie stalo galėjai pamatyti prilipintų baltų lapelių su juodomis, ranka užrašytomis motyvuojančiomis frazėmis: „šypsokis!:)“, „žmogus, kuris tvirtai siekia savo tikslo, likimą priverčia nusileisti“, „be kovos nelaimėsi“, „būk drąsi!“.

Išbėgdama pro duris, nuo stalo ji pagriebia masyvią apyrankę su pagoniškais ornamentais (Saulės, gyvybės simboliais) ir užsimauna ant rankos. Apyrankė keistai dera prie tamsiai raudono švarko rankogalio. Uršulė nesusimąsto, kodėl nešioja šią apyrankę ir nepastebi, kad ji visai netinka prie dalykinės biuro aprangos.

     Trinkteli durys ir ji skubėdama nuskuba laiptais žemyn. Prie senų, medinių, kadaise raudonai nudažytų durų stabteli, pasitaiso ant peties odinę rankinę ir stipriai, energingai moteriškomis rankomis pastumia pusamžes duris.

     Uršulė patenka tarsi į kitą pasaulį. Iš ramios, senolių praeitį primenančios aplinkos ji išeina į judrią miesto gatvę. Nuo kalno vienas paskui kitą leidžiasi du troleibusai, abiem kryptimis aukštyn žemyn manevruoja automobiliai, šaligatviu skuba pėstieji. Jie net nepakelia akių į ką tik pražydusią vyšnią. Deja, Uršulė irgi nepastebi to baltais, smulkiais žiedeliais pasipuošusio medžio ir įsėdusi į automobilį įsilieja į miesto šurmulį. Ji visa panyra į triukšmingą, lekiantį miesto gyvenimą. Vis dėlto jos susiliejimas su triukšmingu ir skubančiu miesto gyvenimu labiau yra fizinis, automatinis nei sąmoningas. Jos mintys ateityje. Uršulė stengiasi spėti laiku atiduoti projektą, kuo skubiau su užsakovu pasirašyti kontraktą, paruošti patrauklų pasiūlymą naujam klientui ir pavakarieniauti su kolegomis arba verslo partneriais, kuriuos ji tuo metu vadina draugais. Ji visu savo vidumi ir esybe yra paskendusi darbuose, projektuose, terminuose, įsipareigojimuose, o mintys sukasi tik apie ateityje laukiančius sėkmingus užsakymus.

 

     Vairuodama automobilį, Uršulė nerimastingai kelis kartus pažvelgia į telefoną ir surenka Mariaus numerį. Marius yra jos uolusis asistentas, kuris sukasi kaip skruzdė ir atsakingai vykdo jam paskirtas užduotis: nuo rytinės kavos virimo su keliomis kruopelėmis cukraus iki įvairiausios dokumentacijos administravimo.

  - Klausau, – žvaliu ir energingu balsu atsiliepia Marius.
  - Labas rytas, Mariau. Ar tu jau biure?
  - Taip, jau esu darbe, – užtikrintai atsako Marius.
 - Puiku. Aš tau tuoj į paštą atsiųsiu užbaigtą projekto variantą. Atspausdink man tris kopijas, sudėk į segtuvus ir po 10 min., jei gali, atnešk juos prie durų. Privalau laiku spėti pas klientą.
  - Supratau. Viskas tuoj bus padaryta, – patvirtina Marius.
  - Ačiū tau. Tuoj atsiunčiu. Būsiu už 5 min., – ištaria Uršulė ir baigia pokalbį.

 

     Iš karto, vis akį užmesdama į kelią, telefone atveria savo elektroninį paštą. Laišką, kurį atsisiuntė sau iš asmeninio pašto šį rytą 3:15 val., persiunčia Mariui.

     Pas būsimą klientą Uršulė nuvyksta laiku, lygiai 9:00 val. Pasitikėdama savimi ir savo projektu, užtikrinta dėl savo idėjos, ji sklandžiai pristato projektą būsimiems užsakovams.

Tada išeina didžiuodamasi savimi, tikėdama, kad projektas užsakovams patiko, ne veltui pagrindinę idėją klientai apibūdino kaip rimtą, konkurencingą, atitinkančią esamą kompanijos įvaizdį ir aiškiai suprantamą. „Nėra jiems kito kelio, kaip tik pasirinkti mus“ – važiuodama į biurą pati sau džiaugiasi pristatymo sėkme.

 

     Antroje dienos pusėje Uršulė yra informuojama, kad rytinis klientas pasirinko kitą kompaniją, naują ir niekam dar nežinomą. Uždavusi klausimą „kodėl?“ Uršulė išgirdo atsakymą, kurio nesitikėjo. „Pasirinkome kitą kompaniją, nes norisi rizikuoti pabūti kitokiems.“ „Kokiems?“ – su nuostaba ir nepaisydama diplomatiškumo paklausė Uršulė. „Žaismingiems ir lengviems“, – išgirdo trumpą atsakymą.

 

„Kaip galėjau nepastebėti, nesuprasti, kad toks rimtas klientas nori nestandartinio sprendimo, visiškai priešingo, nei save pristatė iki šiol. Kaip aš to nepastebėjau?“ – vis mintyse klausė savęs Uršulė? „Turiu dar daugiau dirbti ir būti atidesnė. Šis praradimas yra skausmingas, bet daugiau tokių klaidų nedarysiu“, – save vis drąsino, mokė ir auklėjo moteris.

 

     Savo buto duris Uršulė pravėrė tik vėlai vakare. Ilgai dirbo biure ir dar kelis laiškus pasiliko atsakyti iš namų.

Svetainėje ant stalo pasidėjo picos dėžutę, kurioje dar buvo likę du gabalėliai nuo vakarienės su Mariumi biure. Iš rankinės išsitraukė šūsnį ranka prirašytų, pribraižytų lapų, kuriuos ryte skersvėjis buvo išsklaidęs po visą kambarį. Tuose popieriuose atsispindėjo visos rytinio projekto idėjos paieškos ir variantai.

Uršulė visada, vėlai grįžusi iš darbo, pirmiausia eina į dušą. Taip padarė ir šį kartą. O galvoje vis sukosi vienintelės mintys apie tai, kad reikia dar daugiau dirbti.

Apsirengusi baltą, ilgą chalatą, įsispyrusi į avies kailio šlepetes, moteris į taurę įsipylė sauso baltojo vyno ir iškart gurkštelėjo.

Kaip gera, – atsiduso balsu ir, nuėjusi į svetainę, atsisėdo prie stalo, įsijungė kompiuterį ir pradėjo dirbti.

Staiga jos dėmesį patraukė iš lapų krūvos kyšanti nuotrauka. Ji ištraukė fotografiją ir, žiūrėdama į ją, atsirėmė į kėdės atlošą. Uršulė žvelgė į nuotrauką ir jautė, kaip jos akys prisipildo ašarų, kaip visą kūną persmelkia liūdno netikėtumo ir nusivylimo savimi jausmas. Nuotrauka buvo iš vieno versle taikomų žaidimų, matyt, kažkokiu būdu iš biuro parsinešta namo. Joje – vaikiškos kojos, besiteškenančios baloje, o nuotraukos apačioje žodis „smagu“.

     Štai ko jiems reikėjo – vaikiško naivumo ir žaismingumo! O aš padariau priešingai. Atsakymas buvo prieš akis – šioje nuotraukoje. Kaip aš nepastebėjau? Kodėl nepastebėjau? – vis mintyse savęs klausė Uršulė.

Moteris jaučia, kaip negali sustabdyti ašarų. Jos tiesiog byra, o viduje taip skaudu... „Kaip aš nepastebėjau? Ko dar nepastebiu?“ – ištaria balsu sau. Ir tada peržvelgia savo svetainę. Tarsi pirmą kartą ją matydama. Ant stalo kompiuteris, pilna įvairiausių dokumentų. Jis labiau primena darbo, o ne svetainės stalą. Uršulė nustemba, kada svetainė virto darbo kambariu? Juk dar prieš gerą pusmetį čia buvo jauku, sklisdavo smilkalų kvapas, o ji, apsirengusi tą patį baltą chalatą, po darbo dienos skaitydavo knygas, gerdavo arbatą arba šnekučiuodavosi su draugėmis ar mama telefonu. Oi, mama...Uršulė susimąstė, kada paskutinį kartą skambino mamai...

 

     Rytas. Uršulės buto durys trinkteli ir ji ramiu žingsniu nusileidžia laiptais žemyn, ant peties pasitaiso odinę rankinę ir moteriškomis rankomis pastumia pusamžes duris. Uršulė mato, kaip vienas paskui kitą leidžiasi nuo kalno troleibusai, kaip automobiliai važiuoja žemyn ir aukštyn abiem kryptimis vis stabtelėdami prie šviesoforo, sudarydami tarsi vieną ritmingą pulsavimą. Mato, kaip šaligatviu keliauja praeiviai vis artėdami prie savų tikslų. Uršulės žvilgsnis sustoja ties vyšnia, žydinčia prie triukšmingos miesto gatvės.  Žiūri ji į tuos trapius, skaidrius, tvirtai besilaikančius žiedelius ritmingoje ir kartu ūžesio pilnoje šalikelėje ir pradeda šypsotis...

 

     Rytą Uršulė į biurą nutaria eiti pėstute (tik 15 min. kelio). Ji nori pamatyti daugiau pavasario mieste.

 

O kaip tu matai šį pavasarį?

 

 

 

 

2016 kovas