į pradžią turinys susisiekite  
Kitokie tekstai
Pavasaris kieme arba kas įvyksta kai atsimerki?

Pabudau lyg iš gilaus miego. Supratau, kad jau pavėlavau. Bijojau pajudinti rankas, kojas. Stovėjau prie svetainės lango ir žvelgiau pro jį į kitą pusę. Žvelgiau į pasaulį esantį už stiklo. Norėtųsi, toliau rašyti, kaip buvo gera matyti horizonte susipinančias žemės ir dangaus spalvas. Aprašant tokias akimirkas dažnai vaizduotėje iškyla jūros vaizdinys. Bet šį kartą nebuvo nei jūros, nei ilgesingos horizonto linijos. Lyg mažas vaikas, atsargiai delną prispaudžiau prie stiklo. Tai ką mačiau norėjosi paliesti, apkabinti, aprėpti. Bet stiklas buvo vėsus, o vaizdas šildė ir graudino.

 

Laibos, dangų raižančios pušys svyravo savo žalumu lyg linguotų prie šventinio stalo dainuodamos „Mažam kambarėly...“ Atrodo tos pačios, kaip ir prieš mėnesį, bet tuo pačiu kažkokios ir kitokios. Naktį lijo. Nuprausė purvą. Kiemas pasidengė žalia spalva. Paskutinį kartą kai stovėjau prie šio lango kiemą dengė baltos salos ir rudi purvo žemynai. Tada verkiau. Buvo labai šalta ir vėjuota. O pušys negailestingai skrodė dangų savo šakomis.

 

Ranką pridėjau prie stiklo. Žvilgsnis sustojo ties mažu medeliu viduryje mūsų kiemo. Jį sodinome visa šeima prieš tris metus. Tada buvom kitokie nei šiandien. Džiaugiuosi, kad visi kartu augame ir bręstame. Ir obelis. Akimis vos galiu įmatyti ant šakų suregztus žalumos užuomazgas. Šakos jau neplikos. Atrodo, lyg medis pats save lapais nori apkabinti, o tada ir vaisių sunokins. Per skruostą byra viena, antra ašara. Tai tik obelis viduryje kiemo su visom šaknimis įsisiurbusi į žemę, šakas iškėlusi į viršų ir ima viską ką duoda dangus.

 

Akimis apkabinau visą pasaulį, kurį galiu matyti: pušis, obelį, kaimynų namo stogą, tvorą, tolumoje esančią pelkę ir spalvotą miško paukštį, kuris atskrido į svečius nutūpęs ant vaikų kieme palikto kamuolio. Rankomis apkabinau save. Gėrėjausi kokį nuostabų pasaulį Dievas man dovanoja. Kiekvienas pavasaris, kiekvienas pumpuras, kaip ir kiekvienas rytas yra stebuklas. Mums visiems dovanotas gyvenimo stebuklas. Tik ar gyvenimą  mes priimame, kaip naštą ar kaip galimybę kurti ir būti kūrėju?

 

Šį rytą pabudau lyg iš gilaus miego. Atsimerkiau širdimi. Pamačiau, kiek daug stebuklų aplink mane. Ištiesiau ranką ir susirinkau juos visus į širdį. Kažkas giliai sukuždėjo, kad galiu auginti šiuos stebuklus dovanotame pasaulyje tam, kad tas pasaulis taptų mano. Tapti savo gyvenimo dalimi, savo gyvenimo kūrėju ir tvirtai įsisiurbus į žemę praustis lietuje, gerti saulės spindulius.

 

 

2018 04 25

Foto: Joshua Rodriguez / unsplash.com