Išmokti gyventi su depresija - ar tai reiškia, kad depresija neįveikiama?

Viltis visuomet skatina eiti į priekį, kad ir kokia aklina tamsa būtų. Tikiu, kad didžiausi stebuklai įvyksta akistatoje su bejėgiškiausia neviltimi. Norint pajusti stebuklą, reikia pasiekti tamsos dugną. Kam? Kad galėtume atsispirti ir pradėti kilti, nes iki tol tik krentame.

plačiau
 
Kaip gimsta ypatingi klausimai? Arba šiek tiek apie „Spiderman“ apkabinimą

Geras klausimas yra svarbiau nei atsakymas į jį. Sutinkate? Aš sutikau su šiuo teiginiu ilgą laikotarpį. Bet šiandien sakau, kad dažniausiai tai nėra tiesa.

Jei pirmą sakinį paskaitytume sumišusio žmogaus akimis arba iš pavargusio, kenčiančio žmogaus pozicijos, kaip jis skambėtų? Tokiu atveju, geras klausimas, be atsakymo, suskamba su klampaus purvo poskoniu. Kodėl?

plačiau
 
Stebuklo galia

     - Dabar tikrai išsiaiškinau - užtikrintai ištaria šešiametis stebėdamas pro automobilio langą vėjo supamą sniegą ir kantriai laukdamas kada automobilis Kūčių vakarą įsuks į močiutės kiemą.
    - Ką? - persisuku ir su nuostaba kelias sekundes iš priekinės keleivio sėdynės pažvelgiu į mažąjį pašnekovą.
      - Kalėdų Senelis yra!
      - Kaip? - nepastebiu išsprūdusio klausimo
      - Laišką iš kojinės paėmė ir saldainių paliko. Tai įsitikinau. Jis yra.
    - Jo, aš irgi. Jis dovanas neša, kai parduotuvės nedirba - naktį. Tėvai negali tada nupirkti - užtvirtina antrasis.

Tikėjimas suteikia džiaugsmo. Tą sekundę automobilyje visi tikėjome Kalėdų Seneliu. Tikėjome ne raudona ar mėlyna senelio apranga, ar balta barzda, bet jo stebuklu. Tikėjimas neša viltį ir šviesą. Akliniausioje naktyje labiausiai spindi krentančios snaigės ir žvaigždės danguje. Bet reikia išdrįsti pakelti galvą ir pažvelgti aukščiau, toliau... Kartais būna baugu ir nedrąsu pakelti žvilgsnį toliau už sunkumo, už kentėjimo ribos, kad pamatytume savąją snaigę arba šviesos taškelį danguje. O jei tada, kai žemė slysta iš po kojų, atsiremtume į tikėjimą stebuklu, kuris savimi perskrodžia tamsą? Kas tada? Tada tampame šviesos skleidėjais ir stebuklų kūrėjais. Už skausmo ir kančios, už sunkumo ir neteisybės yra branda ir laisvė, yra ramybė ir paprastumas, yra tiesiog tikras gyvenimas. Gyvenimas kaip kelionė. Keliaukime kartu. Tikėkime šviesos spinduliais, kuriuos nešiojame savyje ir skleidžiame. Dalinkimės meile. Mylėkime save, aplink mus esančius ir mums dovanotą pasaulį.
Stebuklingų akimirkų

     - Seneliui būtinai paliksim šią naktį pieno ir sausainių... - džiugiai užbaigia pokalbį antrasis, automobiliui įsukant į močiutės kiemą.

 
 
Prisistatymas

Laiškas TAU

Labas,

džiugu, kad atsivertei šį mano tinklaraštį. Jei jį atvertei, vadinasi mes turime kažką bendro. Greičiausiai abu gyvenime esame vedami ieškojimų, smalsumo, abejonių, tyrinėjimų, eksperimentavimų ir žaismingumo.

 

Šiame tinklaraštyje gali surasti mano rašytus straipsnius, kuriuose yra paliečiama ta pati tema, nuo ko atsispirti norint jausti balansą, ramybę, harmoniją savyje. Iš to ir gimė šio tinklaraščio pavadinimas „Atspirties taškas“. Aš ilgai ieškojau nuo ko galiu atsispirti, kai atrodė, kad gyvenimas pradeda svyruoti, kai „griūnu“ iš vidaus, kai nerimas ir įtampa paima viršų. Buvo laikotarpis, kai desperatiškai ieškojau to vienintelio atsakymo. O surastais atsakymais dalinuosi per savo straipsnius ir mokymus.

 

Svarbu mums kiekvienam turėti savo atspirties tašką, kuris gali išnešti iš bet kokios gyvenimo bangos. Vaikystėje dažniausiai atspirtis yra tėvai, vėliau draugai, po to šeima, darbas, karjera, vaikai... Tačiau augant mūsų asmenybei, kažkada pradedam suprasti, koks trapus yra gyvenimas ir pradedame atsispirti nuo tikėjimo, vilties, meilės, mirties... Ir kiekvieną kartą, kai reikia pasirinkti, kai darome apsisprendimą mes galime pasirinkti savo tikrą atsakymą, jei tik įsivardiname nuo ko atsispirti „čia ir dabar“ momente.

Dėkui, kad esi kartu atrandant splavingesnę ir įvairesnę tikrovę.

 

I.J.

 
 



spausdinti