Kada kasdienybės ritualas praranda dalį savo vertės?

Kaip ir įprastai ryte, užsiplikinau puodelį juodos kavos, atsiverčiau užrašinę ir virtuvėje prie apvalaus stalo ketinau apie 10 – 15 min. skirti rašymui. Gurkštelėjau karštos kavos, pasiėmiau mėlyną rašiklį. Man labiausiai patinka su juodu rašaliniu parkeriu rašyti, bet šį rytą po ranka papuolė paprastas mėlynas tušinukas. Tačiau neapsigaukite, mėlynas tušinukas ne kaltas dėl tolimesnių ryto įvykių.

plačiau
 
Kaip „pagauti“ idėją: ar tam užtenka 5 min.?

Kelias savaites gyvenu su nuojauta „tuoj kažkas įvyks“ arba „kažką netikėto suprasiu, atrasiu“. O kartais atrodo, kad ateina nauja tema, bet negaliu jos užčiuopti.

Vakar, kai vairuodama automobilį sustojau prie degančio raudono šviesoforo signalo, „tas kažkas“ lyg liūtis iš giedro dangaus įsiveržė į mane. Per visą kūną nubėgo šiurpuliukai nuo naujojo insaito stiprybės ir unikalumo.

 

plačiau
 
Kuo naudinga maldos praktika?

Kodėl užmerktos akys ir grojančios rankos svarbios po dvidešimt metų?

 

Pirmą kartą sąmoningai kreipiausi į Dievą būdama maždaug dvylikos metų. Atsimenu, buvo gruodžio popietė. Prietemoje stovėjau už aktų salės durų, rankos drėgnos iš jaudulio, o skruostus dažo įtampos raudonis.

plačiau
 
Prisistatymas

Laiškas TAU

Labas,

džiugu, kad atsivertei šį mano tinklaraštį. Jei jį atvertei, vadinasi mes turime kažką bendro. Greičiausiai abu gyvenime esame vedami ieškojimų, smalsumo, abejonių, tyrinėjimų, eksperimentavimų ir žaismingumo.

 

Šiame tinklaraštyje gali surasti mano rašytus straipsnius, kuriuose yra paliečiama ta pati tema, nuo ko atsispirti norint jausti balansą, ramybę, harmoniją savyje. Iš to ir gimė šio tinklaraščio pavadinimas „Atspirties taškas“. Aš ilgai ieškojau nuo ko galiu atsispirti, kai atrodė, kad gyvenimas pradeda svyruoti, kai „griūnu“ iš vidaus, kai nerimas ir įtampa paima viršų. Buvo laikotarpis, kai desperatiškai ieškojau to vienintelio atsakymo. O surastais atsakymais dalinuosi per savo straipsnius ir mokymus.

 

Svarbu mums kiekvienam turėti savo atspirties tašką, kuris gali išnešti iš bet kokios gyvenimo bangos. Vaikystėje dažniausiai atspirtis yra tėvai, vėliau draugai, po to šeima, darbas, karjera, vaikai... Tačiau augant mūsų asmenybei, kažkada pradedam suprasti, koks trapus yra gyvenimas ir pradedame atsispirti nuo tikėjimo, vilties, meilės, mirties... Ir kiekvieną kartą, kai reikia pasirinkti, kai darome apsisprendimą mes galime pasirinkti savo tikrą atsakymą, jei tik įsivardiname nuo ko atsispirti „čia ir dabar“ momente.

Dėkui, kad esi kartu atrandant splavingesnę ir įvairesnę tikrovę.

 

I.J.

 
 



spausdinti