į pradžią turinys susisiekite  
Straipsniai
„Copy – paste“ arba kiek Tavo gyvenime yra Tavęs?

 

Ar kada susimąstėte, kiek Jūsų pasirinktas gyvenimo modelis yra Jūsų tikrasis, norimas? Kiek jis atspindi Jus ir Jūsų unikalumą? Kita vertus, net jei ir susimąstome, tai kas iš to? Kaip suprasti, pajausti, kad padarome savo tikrąjį pasirinkimą, o ne aplinkos, artimųjų ar visuomenės primestą variantą gyvename?

 

 

Ar mokame būti savo gyvenimo režisieriais?

Pastebiu, kad dažnai žmonės apimti nepaaiškinamo liūdesio, slogios nuotaikos ar jaučiasi prislėgti tada, kai praranda autorystę daromuose sprendimuose, pasirinkimuose, savo gyvenime. Ne retai reikia laiko, kad žmogus sąmoningai suvoktų, kad jau ne jis savo gyvenimo režisierius, o jo gyvenimą režisuoja partneris/partnerė, mama ar tėvas, o gal direktorius, valdingas brolis ar sesuo, močiutė, vaikai ir pan. Abejojate, ar mokate būti savo gyvenimo režisieriumi? - Tikrai mokate. Būdami vaikais tam tikrame augimo tarpsnyje visi buvome savo gyvenimo režisieriais.

 

Mažamečiai vaikai yra bene išraiškingiausias ir aiškiausias unikalaus gyvenimo pavyzdys. Tinkamesnio pavyzdžio iliustruoti, kaip tampame savo gyvenimo unikaliais režisieriais „pagaunant“ intuityvų apsisprendimo momentą, neradau.

 

Kas yra intuityvūs gyvenimo režisieriai?

Stebėdami kaip auga vaikai, kaip jie greitai mokos, kaip greitai supranta gyvenimo dėsnius, matome, kad jų tobulėjimo pagrindas yra mėgdžiojimas. Paprastas mėgdžiojimas juos supančios aplinkos. Mažamečiai vaikai yra tie žmogeliukai, kuriuos lengvai gali pripildyti įvairiausių dalykų. Jie tik kopijuoja ir viską klijuoja į save. Tačiau, atkreipkime dėmesį dar į vieną dalyką – dažniausiai vaikai žaidimo forma pasitikrina naujus išmoktus žodžius, elgesio taisykles. Tai yra vaikai saugioje sau erdvėje galutinai įklijuoja nukopijuotą elgesį. Kartais, naujadaras „neįsiklijuoja“, nes negauna pastiprinimo iš mamos, tėčio ar kitų juos supančių suaugusių. Stebint iš šono, atrodo, jog keturmetis „aklai“ kopijuoja aplinką, tačiau per ilgesnį laikotarpį pamatai, kad įklijavo jis tik tuos naujadarus, kurie jam pačiam patiko, kurie gavo paskatinimą iš aplinkos arba kuriuos atliekant jis gerai jautėsi. Pavyzdžiui, vienam iš mano vaikų patinka būti dėmesio centre, patinka dainuoti, vaidinti. Ir jis noriai laukia įvairiausių renginių darželyje, kur galės viešai pasirodyti. Kitas mano vaikas, mėgsta spardyti kamuolį ir kitas fiziškai aktyvias veiklas, kur žiūrovai jam nėra svarbūs. Jie abudu dalyvauja darželio programoje ir abu žaidžia futbolą. Abudu kopijuoja vienas kito elgesį ir net gi bando nukopijuoti pasitenkinimą ir džiugesį ta veikla. Bet kuo labiau auga, tuo dažniau pamatau „pasimetimą“ - kodėl broliui linksma, o man ne? Ir net būdamas keturių metų vaikas jaučia, kad vienos veiklos jį džiugina, o kitos, nors ir labai patinka mamai ar tėčiui, jam nerūpi. Tokiu metu, vaiką paskatinu daryti savo pasirinkimą – tu gali spardyti kamuolį su broliu, jei nori, arba galim įsijungti muzikos ir pašokti arba sutverti dėlionę. Vaikui suteikiame galimybę intuityviai pasirinkti. Ir jis pasirenka. Jei kantriai išlaukiame ir klausomės, dažnai vaikas sugalvoja savo - trečią variantą.

 

Ar „copy – paste“ modelis yra raktas į sėkmingą gyvenimą?

Vaikai turi intuityvaus pasirinkimo jausmą. Vėliau visuomenės taisyklės, šeimoje vyraujantys draudimai tiesiog tą intuityvų pasirinkimą užslopina ir tada pradedame jo negirdėti. Ir kopijuodami visuomenėje pripažintus, skatinamus gyvenimo scenarijus juos automatiškai, „autopilotu“ dažnai įklijuojame. Net nesusimąstydami paspaudę „copy“, iš karto darome „paste“. Praleidžiame sąmoningo arba intuityvaus apsisprendimo momentą.

Ir nejučiomis, kai iš moksleivio tampame studentais, po to dirbančiaisiais, tėvais, karjeristais, vadovais... Vis su kiekvienu nauju, svarbesniu statusu įninkame daugiau kopijuoti sėkmingo gyvenimo dėsnius ir juos aklai taikyti sau. Darome copy – paste, copy – paste, copy – paste, copy – paste...

 

Klausiate, o kur problema? Problemos nėra tol, kol kopijavimo ir įklijavimo procese nemąstome, neklausiame savęs, kodėl taip darome, neklausiame savęs, kiek iš tikrųjų tai noriu daryti, o kiek po tuo noru slypi garbės, pinigų, pripažinimo poreikis? Nieko blogo yra siekti pripažinimo ar žinomumo, jei žinome, dėl ko tai darome ir, kad tai yra tikrasis mano poreikis, kylantis iš vidaus. Klausiate, kaip žinoti, kad tai poreikis kylantis iš vidaus? Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, bet savo vidinius, tikrus poreikius galime išgirsti tyloje.

 

Kaip sustabdyti gyvenimo lėkimą greitkeliu?

Esu pati išgyvenusi tokį periodą, kai negalėdavau būti tyloje. Visada įsijungdavau muzikos, televizorių - dėl fono. Tyloje man buvo nejauku. Atrodo, net vakarienė tyloje „nesigamina“. Viduje kyla nerimas. Tuo metu nesupratau, kas vyksta. Bet dabar, atsigręžus atgal, suprantu, kad mano sėkmingo gyvenimo modelis buvo kuriamas automatiškai „copy – paste“. Ir kol aš tai supratau, mano gyvenime jau nebuvo manęs.

 

O tyla apramina protą ir tada pradedi kažką jausti, tarsi girdėti savo vidinį šauksmą, kad „paste“ gali daryti kitaip - pridėjus savojo unikalumo. Svarbiausia sustabdyti tą gyvenimo lėkimą greitkeliu. O tyla sustabdo iš karto. Po tylos (o gal jos dėka) atradau rašymą, meditacijas, pokalbius apie save su kitais (nes kai gyvenimo modelis „copy-paste“ labiau norisi apie kitų sėkmę kalbėti, o ne apie save). Ir tyloje galiu ramiai išbūti daugybę laiko.

 

Kaip suprasti, kad gyvename savo tikrąjį gyvenimą?

Grįžtant prie straipsnio pradžioje klausimo - kaip suprasti, kad gyvename savo tikrąjį gyvenimą, kad darome savo tikruosius pasirinkimus - mano atsakymas būtų:

 

Leiskime sau sustoti visų darbų, planų sūkuryje. Apsispręskime sustoti arba bent stabtelti. Be jokios kritikos, išskaičiavimo. Suprantu tai nėra lengva. Ir jei gyvenate gyvenimo „greitkelyje“, tai iš karto stabdyti gali būti net pavojinga. Tokiu atveju, skatinu pradėti ugdytis savyje dabarties pojūtį, tiksliau priminti sau, kaip būti dabartyje. Dabartis niekada neturės tokio didelio greičio ir sumaišties, kaip praeities ir ateities miksas. Kaip tai daryti? Pavyzdžiui, ryte pirmą vandens gurkšnį išgerkite remiantis dėmesingo įsisąmoninimo (ang. Mindfulness) filosofija. Gerkite iš lėto, neskubėdami. Pirma stebėkite save, savo judesius: kaip jūs įsipilate vandens į stiklinę, kaip vanduo nurimsta stiklinėje, kaip jūs priliečiate prie lūpų stiklinės briauną, kaip jūs gurkštelite vandens, bet jo dar nenuryjate, kaip vanduo pasklinda jūsų kūne. Sustodami ir pajusdami esamą akimirką mes švelniai pradedame stabdyti važiavimą greitkeliu, lėtiname gyvenimo greitį, tačiau patį gyvenimą darome sodresniu ir išmintingesniu.

 

Pabūkime bent 10 min. kiekvieną rytą ar vakarą tyloje. Pabūkime tik su savimi, su savo jausmais ir kūnu. Ne su protu, kuris nuolatos generuoja naujas mintis, bet su savimi tikruoju. Tam truputį reikia pasitreniruoti. Nes iš pradžių protas pradeda maištauti, jis ieško stimulų arba minties, su kuo būtų toliau galima „dirbti“. Buvimą tyloje galime paversti kvėpavimo meditacija, kai dėmesį sutelkiame tik į kvėpavimą. Taip pat galime ir dėmesingai vaikščioti, būti prie upės. Pvz. stebėjimas tekančios upės irgi yra viena iš meditacijos formų. Šiame žingsnyje yra dar svarbus vienas momentas – tai smalsumas. Smalsiai tyrinėkite tylą tiek išorėje, tiek savo viduje ir įsisąmoninkite tą visą patirtį.

 

Ir tikiu, kad po savaitės ar dviejų pajusite, kad supanti aplinka, įvykiai tampa aiškesni, o Jūs vis geriau ir garsiau pradedate girdėti save. O kai išmoksti išgirsti savąjį „aš“, yra lengviau daryti savo sprendimus ir unikaliai režisuoti savąjį gyvenimą.

 

2016 08 30

Foto: David Marcu / unsplash.com