į pradžią turinys susisiekite  
Straipsniai
Kada kasdienybės ritualas praranda dalį savo vertės?

Kaip ir įprastai ryte, užsiplikinau puodelį juodos kavos, atsiverčiau užrašinę ir virtuvėje prie apvalaus stalo ketinau apie 10 – 15 min. skirti rašymui. Gurkštelėjau karštos kavos, pasiėmiau mėlyną rašiklį. Man labiausiai patinka su juodu rašaliniu parkeriu rašyti, bet šį rytą po ranka papuolė paprastas mėlynas tušinukas. Tačiau neapsigaukite, mėlynas tušinukas ne kaltas dėl tolimesnių ryto įvykių.

Liniuotame baltame lape, padėjau mėlyną tašką. Ketinau rankai leisti rašyti. Tiesiog rašyti, kaip ir įprastai. Pirma parašyti, o po to tik pagalvoti, ką parašiau, jei norisi. O dažnai net būna, kad parašau sakinį, antrą, pastraipą ir palieku tuos žodžius, tą turinį. Paleidžiu, atplėšiu nuo savęs. Iki tol, kol jie nebuvo parašyti, tai buvo mano dalis. Dabar jie tapo prasme, suvokimu, žodžių junginiais, bet išdėlioti ant lapo. Jei noriu, galiu su jais stiprinti tą ryšį, bet taip pat galiu ir jų tiesiog atsisakyti. Leisti jiems gyventi ant popieriaus,  bet ne manyje. Ypač, kai būna sunkiau, po tokio rytinio rašymo „atsiskyrimo“, tampa lengviau. Ir visa diena būna lengvesnė ir šviesesnė.

Bet šis rytas kitoks. Karšta kava jau tapo šilta ir jos liko tik keletas gurkšnių. Šį rytą labiau geriu kavą nei rašau. Popieriaus lape tik vienas lengvas rašiklio prisilietimas. Negaliu pradėti rašyti. Atrodo, kad mintyse atsirado siena. O aš ieškau tinkamo žodžio. Koks žodis būtų tinkamas pradėti šį rytą? Ieškau galvoje. Gurkšnoju kavą ir ieškau už ko užsikabinti. Dešimt minučių skirtų rašymui, jau eina į pabaigą. Dar penkias minutes turiu rezerve. Visada taip darau, kad jei „pagautų“ rašymas, kad turėčiau laiko sudėlioti pagrindines mintis, idėjas. Tik šį kartą rašymas ne tik, kad nepagauna, bet dar ir pradeda kelti nerimą. Negi taip sunku surasti vieną žodį, nuo kurio pradėčiau šią dieną? O kokiais žodžiais pradėdavau kitas dienas? Pradėjau vartyti savo rytinio rašymo sąsiuvinį ir tik pirmus žodžius skaityti. „Rytas...“; „Lyja...“; „Gavau...“; „Apsidairau...“;  „Pasiruošiu...“; „Dieve...“; „Paprašiau ...“; „Kaip gydyti?“; „Dėkoju...“; „Nedrąsiai...“; „Apšlakstyk...“; „Ateik...“ ; „Vakar ...“; „Viešpatie ...“; „Perplauksiu ...“; „Kuo būti...?“. Kiekvienas žodis sekundės dalimi grąžino į tą rytą, į tą nuotaiką, į tą dienos spalvą.  Galėčiau paimti kelis žodžius ir nuo jų atsispiriant pradėti rašyti. Visada tai pavyksta. Svarbiausia nuo kažko pradėti. Bet šį kartą nesinori nei vieno kūrybinio ar terapinio rašymo pratimų. Kiek jų žinau, tiek esu išbandžiusi ir jie visada suveikia. Bet šį kartą ne apie tai. Šis rytas ne apie rašymą! Rytinio rašymo ritualas tapo toks įprastas ir patogus, kad keista sustoti ir savęs paklausti „kam iš tiesų noriu skirti šias dešimt rytinių minučių?“

Net nepastebėjau, kaip mintyse iškilusį klausimą užrašiau „ką noriu dabar daryti?“ Ir matau, kaip mano rašiklis žodžiais sugroja atsakymą. Atsakymą, kurį diktuoja kažkas iš vidaus. Ir jis toks paprastas, bet tuo pačiu ir netikėtas. „Noriu kurti, kurti garsą, įgarsinti šią akimirką, nuspalvinti šį rytą muzikos garsais. Norisi ne tyliais žodžiais pasveikinti šią dieną, bet muzikos garsais.“

Savo rytinio ritualo laiko, turėjau dar keletą minučių. Prisėdau prie pianino ir ryto tylą pertraukė Paul de Senneville „Mariage d'amour“ garsai.  Garsai, kurie sveikino ir laimino, kiekvieną artimą, pažįstamą. Kiekvienas garsas, kiekviena nata buvo kaip padėka už šio pasaulio grožį, garsus, įvairiapusiškumą, unikalumą ir atvirumą.

 

Kadangi šį patyrimą užrašiau praėjus kelioms dienoms, tai galiu dar pasidalinti, kad rytinio rašymo ritualą tęsiu toliau. Tik kiekvieną rytą, prieš paimdama rašiklį, savęs paklausiu „kaip noriu išnaudoti šį rytinį laiką skirtą sau?“

Kasdieniniai ritualai mums yra patogūs, bet per laiką jie atbukina mūsų dėmesingumą gyvenimo spalvoms. Net nesvarbu, kiek ritualas yra naudingas, prasmingas, bet kai įsisukame į automatizmą, jis dalį savo vertės praranda. Išlikime dėmesingi sau, savo impulsams veikti net ir tose veiklose, kasdienybės darbuose, be kurių savo dienos neįsivaizduojate. Kiekvienas mažas, bet kitoks, neįprastas žingsnelis, tai akimirkai suteikia sodresnę, ryškesnę spalvą, naują patirtį. Kartais tai ir lieka patirtimi, kaip galiu kitaip panaudoti laiką, o kartais, ji suteikia išminties į esamą situaciją pasižiūrėti nauju žvilgsniu. Tarsi į įprastą veiklą, net malonų ritualą pažvelgti naujoko proto. Kai į „savaime suprantamus“ dalykus, veiklas pažvelgiame naujoko žvilgsniu, netikėtai galime atrasti įdomiausių dalykų. Naujoko protas priverčia su smalsumu patyrinėti esamą situaciją, be jokio kaltinimo, vertinimo, tiesiog objektyviai pamatyti kaip viskas vyksta, suprasti tikrą priežastingumą, o ne nulemtą automatizmo.

Karts nuo karto sąmoningas sustojimas savo įprastose veiklose, santykiuose, kasdieniniuose ritualuose, į tą pačią kasdienybę įneša daugiau pilnatvės ir išminties.

 

 

2017 11 05

Foto: chuttersnap / unsplash.com