į pradžią turinys susisiekite  
Straipsniai
Mintys apie A. Toliato knygą „Žmogaus ir Dievo metai“

Žmogaus ir Dievo metai. Kodėl ne Dievo ir Žmogaus? Nes knygą parašė Žmogus, nes ji yra apie Žmogų, apie kiekvieną iš mūsų. O Dievas yra tarsi visa apgaubiantis, užpildantis tas erdves, kurios Žmogaus gyvenime lieka tuščios arba kurios atsiranda netikėtai ir skausmingai. Skausmas, abejonės, blaškymasis čia labai svarbūs. Nes tik jausdamasis nepatogiai Žmogus pradeda ieškoti atramos, atspirties. Kunigas A. Toliatas savo knygoje kviečia tai daryti remiantis į Šventąjį Raštą.

 

Knyga sudaryta tarsi vienų metų ciklas: prasideda švente, stebuklu ir baigiasi amžinuoju gyvenimu, t.y. esama akimirka, nes, anot kunigo, „mums priklauso akimirka, kurią dabar išgyvename ir kuri niekada negrįš, nes ji yra vienintelė ir amžinybė“. Šią knygą galima skaityti visus metus, kiekvieną savaitę po keletą puslapių. Prieš kelis mėnesius ligoninėje susipažinau su jauna moterimi, kuri papasakojo, kad sekmadieniais su seserimi vis nueina pas kunigą Toliatą į mišias. Ir tada žino, kaip kitą savaitę gyvens, tarsi gauna namų darbus. O jei negali nueiti į bažnyčią, paskaito jo knygoje. Taip ir gyvena kiekvieną savaitę: tarsi pati sau, tarsi su Dievu.  Aš susimąsčiau, kokia didi galia yra tikėjimas ir kokia galinga turi būti knyga, kad taptų atrama, paskata gyventi.

 

Prisipažinsiu, niekada iki šiol nebuvau skaičiusi jokios krikščionių religinės knygos. Kažkada mums kalbantis, kunigas Toliatas apie savo knygą pasakė „truputį religinė“. Man, priklausančiai tai visuomenės daliai, kuri per metus sekmadienio mišiose apsilanko iki dešimties kartų, tas „truputis“ sukėlė šypseną. Šios knygos pamatas yra religija. Tačiau, sutikime, daug yra panašių „pamatinių knygų“, tik ne ant visų pastatomi  namai. O štai kunigo A. Toliato knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ akyse virsta dangoraižiu. Kodėl prieš Kalėdas, didžiuosiuose Vilniaus knygynuose visos jo knygos buvo išpirktos? Kodėl vis dažniau socialiniuose tinkluose netikėtai nuskamba jos ištraukos? Kas tokio yra šioje knygoje, kad ji taip traukia žmones?

 

Į šiuos klausimus galėčiau atsakinėti, kaip psichologė ir galiausiai ją rekomenduoti kenčiantiems nuo depresijos, begalinio liūdesio, nerimo, vidinio draskymosi, blaškymosi savo ir kitų gyvenimuose. Ir tuo pačiu galėčiau patikinti, kad ši knyga gali kiekvienam skaitančiajam parodyti sąmoningą kryptį į Dievo pasaulį. Kaip psichologė dar įvardinčiau, kad biblioterapijai rekomenduojamų knygų sąrašą vertėtų papildyti šia kunigo Toliato knyga, praversiančia tiek ieškančiam atsakymų į egzistencinius klausimus, tiek išgyvenančiam netektį ar sergančiam depresija, tik mėginančiam eiti dvasingumo keliu.

 

Tačiau, aš to nedarysiu: nekalbėsiu apie šią knygą iš profesinės pusės. Iš tiesų, ją atsiverčiau ne iš smalsumo, ne dėl populiarumo ar gražaus viršelio.  Man jos reikėjo svarbesniam reikalui. Radau ją tik perėjusi penkis Vilniaus knygynus (prieš Šv. Kalėdas).  

 

     - Ar turite Toliato knygą? - paklausiau pardavėjos nesitikėdama teigiamo atsakymo.
     - Mmm.... dar viena ryte buvo... – atsako ir nueina prie knygų stendo. Grįžta be knygos.
    - Palaukite, dar kompiuteryje pažiūrėsiu. Gal kažkas nupirko... nors nemačiau, kad pirktų. Labai populiari  knyga... Kompiuteris rodo, kad turėtų būti dar viena...

Po 10 min. paieškos tarp knygų stendų, pardavėja išdidžiai atneša man surastą knygą, o aš su tokiu pat išdidžiu pasitenkinimu gavusi savo intensyviai ieškotą prekę, įsidedu ją į kuprinę.

 

Šią knygą skaityti pradėjau vedama vidinės abejonės „ar tikrai dvasingumo kelias gali padėti?“ Trečdalį knygos skaičiau kaip psichologė, atsitraukusi, tarsi per nuotolį ir gėrėjausi kunigo A. Toliato įtaigia kalba tuo pačiu sutikdama, kad jis kalba apie universalias XXI a. žmogaus vertybes: gyvenimo būdą, skubėjimą, pasimetimą, socialines kaukes ir norą būti, atrodyti stipriausiems pamirštant pasitikėjimą ir pagarbą.

 

Bet kažkuriuo momentu mano viduje įvyko lūžis. Toks keistas, nematomas, bet labai aiškiai juntamas „trakšt“ ir toliau knygą skaičiau tarsi kartu su kunigu, tik savo akimis ir iš savo vidaus perspektyvos. Sunku įvardinti tai žodžiais, bet tada, kai pajutau, kad tik atviru nuogumu, sąmoningu nuolankumu, atlapa širdimi ir dėkingumu padedu sau, gelbsčiu save iš aklavietės ir nedrąsiai žengiu link tikro gyvenimo, pradėjau savęs klausti „ar tikrai svarbu tikėti Dievu? Kai atrodo, kad nieks negali padėti, ar gali padėti Dievas?“

 

Ir, žinote, atsakymus radau šioje knygoje. Kunigas A. Toliatas kalba apie pažeidžiamumą, apie drąsą būti silpnam, atviram, apie nuolankumą ir tarnystę. Jis Šventojo Rašto žodžius integruoja į mūsų XXI a. kasdienybę (karjerą, socialines medijas, IT technologijas, pamišusį skubėjimą ir negebėjimą sustoti), visuomenės skaudulius (globos namuose augančius vaikus, alkoholizmą, savižudybes), į mūsų tarpusavio santykius (veidmainystę, neveiklumą, baimę keistis ir keisti, baimę būti atsakingiems už save ir kitus, negalėjimą atsiprašyti ir padėkoti, ir t.t.).

 

Pradžioje klausiau – kur šios knygos galia? Kodėl ji tokia paveiki, telkianti žmones į bendruomenę, skatinanti žmogų būti su žmogumi esamą akimirką. Mano nuomone, ši knyga turi keletą neįkainojamų dalykų . Pirmiausia, kun. Toliatas labai nuoširdžiai dalinasi savo patirtimi ir išgyvenimais, abejonėmis ir tai leidžia skaitytojui pajusti tobulumo ir purvo kontinuumą bei tuo pačiu besąlyginę meilę visai patirčiai. Antra, kunigas ne tik iškelia klausimą „kodėl“, bet ir nurodo atsakymą „kaip“: kaip aš, tu, jis gali pakeisti esamą situaciją, atsisakyti kentėjimo arba tą kentėjimą įprasminti. Sutikite, jei yra aprašyta ne tik tai, kad kažkur susimovėme, bet ir nurodyta, kaip galime esamą padėtį pakeisti, tuos puslapius verta skaityti po keletą kartų. Ir trečia, kunigas Toliatas kiekviename pamoksle moka „įdarbinti“ skaitytoją ir aiškiai pabrėžia, kad mes visi galime, bet padarome tik tie, kurie norime tai padaryti.

„Reikia tikėti, kad viskas auga net tada, kai nematom, nes žemė pati brandina vaisius, Dievas veikia, nors mes Jo veikimo ir neregime.“

 

2017 02 19

Foto: Tyto Alba A.Toliato knyga