Gyvybė yra vertybė. Kiekvienas iš mūsų dovanai gauname gyvybę. Ir tuo esame vienodai vertingi, vienodai turtingi, vienodai apdovanoti. Skirtumai pradeda atsirasti dovanos priėmimo procese skirtingais gyvenimo etapais. Priėmimas yra nuolatinis procesas kaip ir gyvenimas. Ir kartais pamirštame, kokie esame turtingi, kad kvėpuojame, kad vaikščiojame, kad esame, kad gyvename mums skirtą laiką.

Viltis visuomet skatina eiti į priekį, kad ir kokia aklina tamsa būtų. Tikiu, kad didžiausi stebuklai įvyksta akistatoje su bejėgiškiausia neviltimi. Norint pajusti stebuklą, reikia pasiekti tamsos dugną. Kam? Kad galėtume atsispirti ir pradėti kilti, nes iki tol tik krentame.

Geras klausimas yra svarbiau nei atsakymas į jį. Sutinkate? Aš sutikau su šiuo teiginiu ilgą laikotarpį. Bet šiandien sakau, kad dažniausiai tai nėra tiesa. Jei pirmą sakinį paskaitytume sumišusio žmogaus akimis arba iš pavargusio, kenčiančio žmogaus pozicijos, kaip jis skambėtų? Tokiu atveju, geras klausimas, be atsakymo, suskamba su klampaus purvo poskoniu. Kodėl?

Kad žmogus pasisotintų taikliu klausimu, tiksliau, kad klausimas parodytų jam tolimesnę kryptį, žmogus turi mažų mažiausiai būt nusiteikęs ieškoti.

Gali atsitikti, kad šventėms neliko energijos, „išsitaškėme“ uoliai besiruošdami joms, užbaiginėdami metų darbus ir vos spėdami aplankyti svarbius klientus ar seniai matytus draugus. Natūralu, gruodis tampa dvilypiškiausiu mėnesiu: nešantis daugiausia džiugesio ir tuo pačiu keliantis didžiausią įtampą.

Džiugesį godžiai pasilikime sau. Kviečiu mėgautis kiekviena snaige, švytinčiu miestu, vaikų klykavimais leidžiantis nuo baltųjų kalniukų. Atsiminkime, džiugesį, kaip ir Kalėdų stebuklą, nešiojamės širdyje.

O ką daryti su įtampa? Pateikiu penkis žingsnius, kuriuos dažnai naudoju savo kasdienybėje. Man jie padeda nepamesti savęs, kai kyla chaosas. Gal ir Jums pasirodys, jie naudingi.

Psichologė, tinklaraščio atspirtiestaskas.lt autorė Inga Juodkūnė šiuo metu dėlioja paskutinius savo knygos štrichus. Tai bus pirmoji I. Juodkūnės knyga, tačiau autorė atskleidžia, kad rašymas jai nėra naujas užsiėmimas. „Dažnai kalbama apie skaitymo naudą, tačiau galiu patvirtinti, kad rašymas man yra tarsi kasdieninis tobulėjimas. Pasirinkdama rašyti aš kiekvieną kartą renkuosi sąmoningai išgyventi tam tikras gyvenimo akimirkas“, – atvirauja I. Juodkūnė.

Kaip galvojate, kiek reikia laiko, kad papasakotumėt savo gyvenimo istoriją?

Kartais iš klientų ar kolegų girdžiu, kad konsultacijai 50-60 min. yra mažai. Patikėkite, užtenka! Nuostabi senolė per 5 min. papasakojo ne tik savo ateities planus, bet ir visą gyvenimą.

Labas,

Rašyti meilės laišką Tau yra ypatinga, nes Tu esi ypatingas – ypatingas žmogus, asmenybė, dukra / sūnus, partneris / partnerė, mama / tėtis, ekspertas, darbuotojas, kolega, draugas. Vis dėlto statusas nėra taip svarbu. Svarbiausia yra tai, kad kalbame apie pamatinę meilę žmogui. Kalbame apie meilę, kuri verčia džiaugtis saule, sniegu, šlapdriba, iššūkiais, galimybėmis ir net moko dėkoti už kančią. Kalbame apie meilę, kuri neturi akivaizdžios priežasties.

Kaip ir įprastai ryte, užsiplikinau puodelį juodos kavos, atsiverčiau užrašinę ir virtuvėje prie apvalaus stalo ketinau apie 10 – 15 min. skirti rašymui. Gurkštelėjau karštos kavos, pasiėmiau mėlyną rašiklį. Man labiausiai patinka su juodu rašaliniu parkeriu rašyti, bet šį rytą po ranka papuolė paprastas mėlynas tušinukas. Tačiau neapsigaukite, mėlynas tušinukas ne kaltas dėl tolimesnių ryto įvykių.

Kelias savaites gyvenu su nuojauta „tuoj kažkas įvyks“ arba „kažką netikėto suprasiu, atrasiu“. O kartais atrodo, kad ateina nauja tema, bet negaliu jos užčiuopti.

Vakar, kai vairuodama automobilį sustojau prie degančio raudono šviesoforo signalo, „tas kažkas“ lyg liūtis iš giedro dangaus įsiveržė į mane. Per visą kūną nubėgo šiurpuliukai nuo naujojo insaito stiprybės ir unikalumo.