Depresija yra sergama nepaisant švenčių. Šventinis laikotarpis gali sietis ne tik su džiugia nuotaika, laukimu, didesniu susitikimų kiekiu, bet ir su slogumu, liūdesiu. Amerikos psichologų asociacijos duomenimis 44% moterų ir 33% vyrų per šventes jaučia stresą. Žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, gali būti dar labiau linkę patirti atostogų arba šventinę depresiją. Yra studijų rodančių, kad 64% žmonių, sergančių psichikos liga, šventės pablogina jų būklę.

Rytiniai puslapiai yra rašymo praktika ne tik palaikanti emocinę sveikatą, bet ir padedanti laiku pagauti subtilius niuansus savam kely.
Sėdžiu pakėlusi rašiklį virš popieriaus lapo lyg kas nors ranką tvirtai iš viršaus būt suėmęs. Nėra jungties su popieriaus lapu. Ar vėl rašysi apie tą patį: darbas, vaikai, vyras, maistas, sportas, svoris, poilsis, ramybė, tėvai, tikėjimas... ? Temos tos pačios. Eiliškumas nesvarbu.

Tęsiant ciklą apie rašymo terapiją, šį kartą apie tai, kad rašymo gydymo galia gali slėptis ir po tinkamai pasirinktu rašymo metodu. Kai patys bandome padėti sau ar sumažinti savo kentėjimą, o gal tiesiog palaikyti sąmoningumą gyvenime, kartais galime pasimesti tarp gausybės būdų. Tinkamai pasirinktas rašymo terapijos metodas padės geriau atskleisti tikrąją terapinio rašymo galią.

Terapinis rašymas gali būti veiksmingas depresijos gydymo būdas. Tyrimai rodo, kad rašymo terapijos taikymas mažina depresijos simptomus ir nerimą. Ir tai pasiteisina ypač gydant internetu. Įdomu, kad terapinis rašymas mažina depresijos atkryčių tikimybę bei yra gydymo alternatyva, kai netinka kiti būdai (jei žmogui priimtina rašyti).

Rašymo terapija taip pat yra viena iš savipagalbos priemonių.

Kai lauke lyja ir sninga vienu metu, ilgesingu žvilgsniu vis pažvelgiu pro langą. Tačiau oro sąlygos nesąlygoja mano nuotaikos, vidinės būsenos ir neskatina depresyvių ar nerimą keliančių minčių. Tačiau kažkada buvo kitaip. Kažkada bet koks stimulas, ar tai būtų oras, ar kažkieno (ne)pasakytas žodis galėjo išaukti emocinę krizę, kritimą į tamsą ar netikėtą atkritį po ramesnio periodo.

„Rūpesčiu galima užmušti žmogų“ – taip apibūdinu šį įsisiūbavusį Kalėdinį maratoną. Ir siaubą kelia tai, kad jis įtraukia: ar jau turi dovanas, ar su tuo ir anuo susitikai? Ne?! Kodėl?! Juk nemandagu! Ir skubos atsiskaitymo ratas sukasi dar greičiau. Gerų vaikų, gerų darbuotojų, gerų tėvų karuselės irgi sukasi. Ir lyg sutartinai vienodai „linksminamės“ prekybos centruose ir mugėse klaidžiodami dovanų asortimentuose. O pirminė idėja sutikti Šv. Kalėdas su artimais žmonėmis, kažkur pradingsta rūpesčio sūkuryje. Savo perdėtu rūpesčiu Kalėdomis jas pačias ir užmušame.

Gyvybė yra vertybė. Kiekvienas iš mūsų dovanai gauname gyvybę. Ir tuo esame vienodai vertingi, vienodai turtingi, vienodai apdovanoti. Skirtumai pradeda atsirasti dovanos priėmimo procese skirtingais gyvenimo etapais. Priėmimas yra nuolatinis procesas kaip ir gyvenimas. Ir kartais pamirštame, kokie esame turtingi, kad kvėpuojame, kad vaikščiojame, kad esame, kad gyvename mums skirtą laiką.