į pradžią turinys susisiekite  
Straipsniai
Penkių minučių gyvenimo istorija

Pasižiūriu į laikrodį. Iki autobuso dar likę 15 min. Iki sekančios stotelės pėstute GPS rodo 12 min. Kelias sekundes pasvarstau ir nusprendžiu, kad šiai popietei keturių kilometrų pėstute užteks. Laukiu savojo 36 autobuso. Viešu transportu esu nevažiavusi mažiausiai penkmetį. Vyras įspėjo, kad turėčiau smulkių bilietui. Kol piniginėje krapštau smulkius, kad autobuse nereikėtų svirduliuoti, stotelėje padaugėja žmonių.

   - Kada atvažiuos 1G. Čia taip surašyta... Nematau. – švelniai automobilių ūžesy pasigirsta senolės balsas
   - 13.43 – atsako vyriškis.
   - O kiek dabar?
   - 13.35
  - Kaip gerai, tuoj pat ir atvažiuos. Ačiū, jums. Kaip smagu, pakalbėti su žmonėmis. – senolė linksmai užbaigia pokalbį su nuo jos atokiau pasitraukusiu vyriškiu.

Stotelėje stojasi tyla. Aš esu arčiausiai senolės.

   - Turėjau kažkur bilietėlių... Štai vienas. Ar jis panaudotas?

Senolė kalba su kažkuo, o aš, tarp kojų pasidėjusi kuprinę bandau sugrūsti piniginę.

   - Pasakykite man, čia panaudotas bilietukas? Nematau jau. Bet protelio dar turiu.

Pakeliu akis nuo kuprinės ir priešais save matau besišypsantį raukšlių puošiamą veidą su rankoje laikomu 20 ct. raudonu bilietėliu.

   - Tuoj pažiūrėsiu. Tik kuprinę užsisegsiu. Tuoj. – skubėdama užbaigti kuitimosi procesą atsakau.
   - Dar kitą turėjau. Šis turbūt pažymėtas.
   - Taip, šitas pažymėtas – atiduodu jai jos skylėtą bilietėlį
   - O šitas?
   - Šis irgi matau, kad pažymėtas.
   - Negi būsiu pametusi? Juk pirkau tris.
   - Visko būna – atsakau
   - Va, radau. O šis geras? – atkiša dar vieną bilietuką.
   - Geras. – nusišypsau

Ir toliau senolė lyg tęsdama bilietukų paieškos kišenėse istoriją pasakoja, kaip ji šiandien atvažiavo iš Druskininkų, buvo pas draugę, kokiu tikslu dabar važiuoja į klinikas, pas kokį gydytoją. Aš klausau, žiūriu į tas spindinčias gyvybe akis ir gera klausytis. O ji man sako, „aš dar jauna. Nors makiažas ne koks jau. Net nesidedu jo. Viduje jauna.“ Galvoje sukasi žodžiai „amžius puošia“, bet toliau šypsausi ir tyliu.

Kaip galvojate, kiek reikia laiko, kad papasakotumėt savo gyvenimo istoriją? Kartais iš klientų ar kolegų girdžiu, kad konsultacijai 50-60 min. yra mažai. Patikėkite, užtenka! Ši senolė, per 5 min. papasakojo man ne tik savo ateities planus, bet ir visą gyvenimą.

Senolė kalba: “Čia netoli patekau į didelę avariją. Tada kamaze važiavau. Neprisisegę tuo metu važinėdavome. Ir taip stipriai galvą man sukrėtė. Visa mėnesį Raudonajame kryžiuje gulėjau. Po to nuėjau pas pirmininką ir sakau, kad galvą labai sutrenkė, negaliu taip dirbti, kaip anksčiau. O jis sako, tai važiuok į Druskininkus, ten pieninė mažesnė, mes tau butuką ten duodame. Susitvarkysi. Taip ir likau Druskininkuose. Vyro jau neturiu. Viena gyvenu savo butukyje. Bet kaip gera būna namo grįžti. Iš jų tik priekį kojomis mane išveš. Į Raseinius tada grįšiu. Šiandien gydytojas pasakys ar augliukas galvoja piktybinis, ar ne.”

 

1G nuvažiuoja ir jame senolė kartu. Aš laukiu savojo. O viduje stebiuosi: kokia nuostabi gali būti senatvė, kokie pozityvūs mūsų senoliai, kad ir kas vyktų aplinkui, kiek daug meilės galima skleisti sutiktiems nepažįstamiesiems ir kiek daug senyvame amžiuje yra priėmimo gyvenimo tėkmei. Mes niekada nežinome, kur mus veda gyvenimo įvykiai. Kartais didžiausia katastrofa išvirsta į nuostabų dalyką. Priimkime viską, ką mums gyvenimas duoda su smalsumu, atvirumu ir kaip galimybę. Jei šiandien skauda, gal dėl to, kad po pusės amžiaus išdrįstume su praeiviais atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti kelias minutes, kol atvažiuos autobusas. 

 

 

2018 03 23

Foto: Alexandra Seinet / unsplash.com