į pradžią turinys susisiekite  
Straipsniai
Sakyti ar patylėti: atvirumo rizika

Kartais kalbuosi su žmogumi, klausausi jo, bet suprantu, kad esu bejėgė. Bejėgė suprasti ir kažką pakeisti. Tokiais momentais, norisi išrėkti: „ar gali kalbėtis?! Tau tereikia tik pasakyti tiesą, kas tavo galvoje ar jausmuose dedasi!” O kartais ir save pagaunu, kad užsidarau nuo santykio, nuo pagalbos, nuo meilės… Ir klausiu savęs, kodėl? Nuo ko bėgu? Bet pats pagrindinis klausimas būna, kodėl negaliu būti atvira sau ar su žmogumi, kuriuo pasitikiu ir kuris nori man padėti?

Bet pradėkime nuo pradžių. Atkūriau vieną dialogą, kuris man iliustruoja “skylėtą” santykį ir užsidarymą savyje bei prieš kitus.

 

                                                                                ******

 

Ji sėdėjo ir žiūrėjo kažkur į tolį. Jo žodžius jos pasąmonė siurbė, bet protas atsisakė priimti. „Vėliau, prie to sugrįšiu. Kai būsiu viena ir ramiai galėsiu pergalvoti visą mūsų dabartinį pokalbį.“- ji galvojo sau, o jis alkūnes atrėmęs sau į kelius ir pasilenkęs visu kūnu į jos pusę, kalbėjo:

     -    Suprantu, kad tau nelengva, bet tu turi norėti padėti pati sau. Turi leisti man padėti tau.

Ji tylėjo nuleidus akis į pilkas plyteles. Truputį pasimuistė ant kieto metalinio suolo, ištiesė nugarą ir išdrįso pažiūrėti jam akis. Ir nustebo. Jo akys buvo mažos, rudos ir šiek tiek primerktos, ir, deja, nežiūrėjo į ją, o kažkur pro jos petį. Nusivylė. Visą šį pusvalandį ji manė, kad jis nuo jos nenuleidžia akių, bet iš tiesų, buvo kitaip. Tada jis pažiūrėjo į ją. Kelias sekundes rudos akys žiūrėjo į mėlynas akis. Mėlynos akys matė tik rudas akis, o rudos akys matė visą jos pasimetimą ir nusivylimą.

     -     Kokios mintys šiuo momentu yra? – paklausė jis.

Tyla.

Ji vėl žiūrėjo kažkur į tolį.

     -     Nežinau... Mintys vis kitos būna. Kinta. Nežinau...

Ir vėl tyla.

    -   Jau mūsų laikas turbūt baigiasi – tarė ji ir pažiūrėjus į telefoną pridūrė– traukinys tuoj atvažiuos į trečią peroną.
     -    Dar turime 10 min. – atsakė jis.

„Nieko nenoriu daugiau kalbėti“ – pagalvojo ji ir atsistojo eiti link perono.

 

                                                                                  ******

 

Kaip tyla pokalbyje yra susijusi su atvirumu?

 

Ši tyla iliustruoja prarają santykyje. Tai rodo, kad ji ir jis nesukuria santykio. Ji atsisako eiti į kontaktą, įsileisti į savo mintis jį ir taip trukdo sau padėti. Tyla turi stiprią galią ne tik terapiniuose, bet ir draugiškuose pokalbiuose. Teigiamą jėgą. Tyloje įvyksta visi svarbiausi žmogaus apsisprendimai. Tačiau pateiktame pavyzdyje, tyla neturi savyje tos vidinės jėgos. Ji yra „bėganti“ tyla. Bėganti nuo susidūrimo su savimi. Ši tyla tuščia, nes nei mintys, nei jausmas, jos nepildė. Tyla buvo lyg laiko prastūmėjas.

Ši tyla man asocijuojasi su vaikišku užsispyrimu ir atsisakymu kažką daryti, vien tik dėl to, kad prieš tai skaudėjo. Tada kai tyloje vyksta vidinis dialogas apie tai, kas iš tiesų šiuo momentu vyksta manyje, kiek tai galiu nuoširdžiai pripažinti sau ir atvirai pasakyti kitam, yra pirmi žingsniai link vidinio laisvumo.

 

 

Kodėl atvirumas yra rizikingas?

 

Kiekvieną kartą kurdami kontaktą su pašnekovu, mes rizikuojame. Vienu atveju, rizikuojame užsidėti „viskas gerai“ kaukę, nors vidinis sunkumas slegia. Kitu atveju, surizikuoti ir atvirai įsisąmoninti, įsivardinti, kas šiuo metu vyksta viduje (jausmuose, kūne, mintyse) ir dar su didesne rizika - tai pasakyti garsiai.

 

Kodėl atvirumas yra rizikingas? Nes tada jūsų pašnekovas (pvz. kolega, darbdavys, partneris(-ė)) turi galimybę pamatyti jūsų sunkumą, jūsų jautrią vietą, jūsų silpnybę. O tai šiek tiek baugina. Todėl tikrai nekalbu apie tai, kad atvirai turime reikšti savo jausmus kiekviename santykyje. Tačiau turbūt yra privalu turėti santykius, kuriuose apsisprendžiame būti atviri. Ir žinote, svarbiausias santykis ir pirmas žingsnis yra būti atviram sau pačiam. Sau pačiam visų pirma suprasti, priimti savo vidinę virtuvę. Ir čia man yra lengviau parašyti, nei jums ir man pačiai tai padaryti. Mūsų vidinės virtuvės yra pilnos įvairiausių įrenginių, indų, įrankių, lentynų, skirtingų tekstūrų, spalvų ir kvapų. O svarbiausia, su patirtimi ta virtuvė pildosi ir jei, kažkurį laiką ją pamirštame, ji tampa suversta, dvokiančia vidine erdve, kuri ne maitina, o sekina. Ir esame priversti ją retkarčiais susitvarkyti. Sutikite, kad yra lengviau kasdiena bent šiek tiek dėmesio skirti tvarkai, nei po to „kapstyti“ visą sąvartyną.

 

 

Kaip tapti sąmoningai atviresniems?

 

Tačiau, kaip ją tvarkyti, jei nesinori tos betvarkės ir šiukšlių pamatyti? Lengviausias kelias ignoruoti ir gelbėtis įvairiausiomis socialinėmis kaukėmis, išmoktais elgesio modeliais ir kuo labiau įsitraukti į vartotojiškos visuomenės gyvenimą. Ir yra kitas – sąmoningumo kelias. Mes sąmoningai, jaučiant sunkumą gyvenime, galime apsispręsti būti atviriems sau ir kiek galime atsiverti kitiems. Mažais žingsneliais tvarkytis savąją vidinę virtuvę, pirmiausia pamatant ją tokią kokia ji yra realybėje, o po to išdrįsti prisiliesti prie lentynų, indų ir galiausiai ją šviežiai perdažyti. Ir žengiant vis sekantį žingsnelį atvirume sau pajusite, kaip plečiasi jūsų vidinės ribos, kaip didėja vidinės laisvės pojūtis ir laisvė santykyje su kitais.

 

Ir pabaigai norisi pasidalinti keliais būdais, kurie man ir daugumai mano klientų yra efektyvūs kelyje į atvirumą. Pirmiausia, santykiuose su kitais pradedame būti atviresni tik tada, kai tampame atviri sau, kai suprantame kaip ir kodėl reaguojame į vienas, ar kitas situacijas. Tokiu būdu grįžtame prie pamatinio klausimo, kaip tapti atviru su savimi ? Man padedantys būdai yra:

     •   reguliarios (kiekvieną dieną bent 10 min.) mindfulness meditacijos – jos padeda nurimti, sustoti ir situacijas, darbus įvertinti iš šalies, objektyviau, išmintingai;
    •  laisvasis rašymas – padeda „išmesti“ visą š...., kuris susikaupęs mintyse ir erzina, kelia pyktį, liūdesį ar nusivylimą;
     •   kūrybinis rašymas – padeda jaučiamas emocijas, nuotaiką, įvykį, santykį paversti materija – žodžiais
sportas (ilgas, greitas vaikščiojimas gamtoje, bėgimas, joga ir t.t.) – padeda per kūną išlieti susikaupusią įtampą. Ypač veiksminga tada, kai į sportą pajungiu kūno skenavimo meditacijos elementus.

 

Aišku, kiekvienas iš mūsų jaučia, kurie metodai jam tinka, kurie ne. O jų yra įvairiausių ir dainavimas, ir šokiai, ir piešimas, ir... Nesvarbu kokį metodą taikysite, svarbiausia, kad kūryba labiausiai mums padeda atsiverti, pažinti save ir išlaisvėti savyje.

 

 

 

 

 

 

 

 

2017 01 29

Foto: Dewang Gupta / unsplash.com