į pradžią turinys susisiekite  
Straipsniai
Visada yra daugiau sprendimų nei matai. Mintys apie knygą be pavadinimo

Ar nebijai tamsos?

Sustok…

Nors visuomet gali praeit pro šalį.

Nepasisveikinęs – paleist į laisvę

Praslystantį praeivio žvilgsnį.

 

(Ištrauka iš miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“)

 

Stabtelėkime prie svetimų namų slenksčio

 

Kiekvieną kartą pradedant skaityti knygą be pavadinimo, kurioje nusižudžiusiųjų artimieji dalijasi savo istorijomis, mintyse nuskambėdavo šios kelios legendos eilutės. Pirmiausia – „ar nebijai tamsos“? Nors knyga ir baltu viršeliu, bet jos turinys yra tirštas įvairiausių klampių spalvų. „Sustok...“ Šią knygą vien tik iš pagarbos į ją sudėtoms istorijoms skaityti siūlau neskubant, o su tam tikru ramumu, sustojus ne tik fiziškai, bet ir mintimis. Nes jei šias atviras, kančia apipintas istorijas skaitysime prabėgomis, valgydami, porą sustojimų važiuodami troleibuse, turėdami 10 min. iki susitikimo parke arba vedžiodami lauke šunį, ar kieme prižiūrėdami vaikus, galime „praeiti pro šalį“. Tiesiog net „nepasisveikinę“ su tikru gyvenimu, versime puslapį po puslapio ir skaitydami tuščius žodžius pildysime savo teorinių žinių skryneles.

 

Tiek skaityti, tiek rašyti apie knygą be pavadinimo yra visai kas kita nei apie kitas mano perskaitytas knygas. Nesinori įvardinti, kad tai daryti yra sunku. Sutinku, nelengva prisiliesti prie šios knygos turinio ir jį visą „perleisti“ per save. Turbūt taikliausia būtų teigti, kad knyga skaitosi ypatingai: prieš atsiversdama kiekvieną naują mėlyną puslapį, bent kelias sekundes sustodavau. Stabteli lyg prie svetimų namų slenksčio, paskambini į duris ir porą minučių palauki, kol namiškis jas atidarys. Taip ir šioje knygoje kiekvienas mėlynas puslapis turi savą namiškį su savų namų istorija. Deja, tai tragiška istorija, paženklinta mirties, gedėjimo, susitaikymo, ilgesio ir kitų begalės sunkių jausmų.

 

Pasaulių žūtis

 

Vieno pokalbio metu man teko išgirsti posakį: „Žudikas nužudo vieną žmogų, o savižudis – visą pasaulį.“ Visas to žmogaus, kuris nusprendė savavališkai nutraukti sau gyvybę, pasaulis sugriūna. Jo sprendimu, šis pasaulis, kuris apima artimuosius, šalia esančius žmones, vykstančias situacijas, yra negrįžtamai sugriaunamas ir sunaikinamas. Kai griūna pasauliai, dažnai labai skauda, skausmas tiesiog nepakeliamai parklupdo. Knygoje be pavadinimo yra penkiolika sugriautų pasaulių, penkiolika kaltės, kančios, gėdos ir susinaikinimo pažymėtų pasaulių.

 

Šią knygą skaičiau ilgai. Po kiekvienos istorijos duodavau sau laiko suprasti ir pajusti kiekvienos iš jų unikalumą, jautrumą, svarbumą.

 

Kodėl tie žmonės dalijosi savo istorijomis? Taigi tam, kad padėtų tiems, kurie nori sugriauti savo pasaulį arba gyvena griūnančiame pasaulyje netekę artimo žmogaus.

 

 

Visada yra vienu sprendimu daugiau nei matai

 

Šią knygą rekomenduoju ne tik tiems žmonėms, kurių artimieji nusižudė, bet ir tiems, kurie yra kankinami suicidinių minčių, kurie nemato prasmės gyventi, kurie trokšta labiau nebūti nei būti, kurie svarsto, kurie planuoja savižudybę... Kodėl? Skaitydami šias tikras, išgyventas istorijas jie gali pajausti, kokį stiprų skausmą ir kančią sukelia artimojo mirtis.

 

Daugiausia istorijų yra apie žmones, kurie iki savižudybės atrodė taip, kad „niekas negalėjo net įtarti, jog jiems taip sunku, kad jie gali nusižudyti“. Depresija yra klaidingų, iškreiptų minčių liga. Ir dėl to niekas nekaltas. Tiesiog taip atsitinka. Tuo metu sunku visiems – ir sergančiajam, ir šalia esantiesiems.  Ką daryti?

 

Žmogui, kuris atsiduria prie bedugnės krašto ir galvoja nuo jos nušokti, noriu pasakyti tai, ką pati sau visada taikau sudėtingiausiais gyvenimo momentais: „kai netenki atramos ir žemė slysta iš po kojų, kad ir kaip yra sunku, kad ir kokia didelė kančia, žinok, kad visada yra vienu sprendimu daugiau nei pats šiuo metu matai“. Kaip tą kitą galimybę pamatyti?

 

Kalbėjimas mažina kančią

 

Visose šios knygos istorijose nuskamba: „Nežinojau, kad jam / jai taip blogai...“; „Jis / ji niekada neprasitarė...“ Skaitydamas tokias šios knygos vietas, pajunti, kad pokalbiai – atviri, o gal net nepatogūs – gali būti verti viso gyvenimo. Todėl norisi pasakyti: „Jei tau sunku, pirmiausia, kalbėk.“ O kalbant mintys, jausmai įgaus formą, aiškumą, nes kai nematyti šviesos, kalbėdami galime prakrapštyti mažą šviesos plyšelį, tarsi norėtume pažiūrėti pro užšalusį langą. Tačiau, kad bent šiek tiek matytum, ledą reikia sušildyti savo rankomis. B. Brown knygoje „Didi drąsa“ rašo: „Mes užprogramuoti bendrauti su kitais, tai mums suteikia tikslą ir prasmę gyventi, be kurių patirtume kančią.“ Ir iš tiesų daugumoje istorijų perskaitome, kad išgyvenant artimojo netektį lūžis įvyksta tada, kai žmogus pradeda savo netekties skausmu dalytis su kitais, kalbėtis apie tai.

 

Dėkingumas

 

Skaitydama šią knygą mintyse vis dėkojau žmonėms, kurie išdrįso savo skaudžiausiu, sunkiausiu gyvenimo tarpsniu pasidalyti taip atvirai ir nuoširdžiai, įvardydami visus jausmus, kuriuos išjautė – pradedant pykčiu, gėda, baigiant besąlyginiu priėmimu ir begaliniu ilgesiu. Galiu tik įsivaizduoti, kokie stiprūs ir drąsūs šie žmonės, kurie pasidalijo savo silpnumu ir stiprumu, savo skausmu ir ieškojimo, atsitiesimo keliais.  

Drąsa atvirai kalbėti apie savo kančią yra lydima pažeidžiamumo, nesaugumo jausmų. Nors turiu kitokią patirtį, nei knygoje pateiktų žmonių istorijos, tačiau iš savo patyrimų žinau, kad po tokio nuoširdaus atvirumo jautiesi dviprasmiškai: iš vienos pusės palengvėja, iš kitos pusės – supranti, kad savo gyvenimo istoriją rašai didelėmis raidėmis, kuri yra skaitoma įvairių žmonių. Ir čia labai svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus kito istoriją, kančią supranta savaip, išgirsta savaip ir nebūtinai tai turi sutapti su istorijos šeimininko jausmais ir mintimis. Todėl atsivėrimas, visada reikalauja drąsos ir tolerancijos kitoniškumui.

 

Ar nebijai šviesos?

 

Ši knyga yra akistata su realybe, kurioje mes gyvename – ji yra arti mūsų, aplink mus. Nors knyga apie mirtį, krizių išgyvenimą, netekties priėmimą, tačiau ji turi savyje gyvybės. Ji apie tai, kaip pats gyvenimas mus moko ir gydo. Nuogas atvirumas, tikri jausmai ir tikėjimas, kad dalijimasis gali gelbėti gyvybes, gali padėti išgyventi juodžiausius periodus, šią knygą nudažo balta spalva. Balta spalva, kuri kviečia šviesiai nugyventi rytojų. Ar turime užtektinai drąsos sutikti šviesų rytojų?

 

 

Ar nebijai šviesos?

Juk visuomet galiu praeit pro šalį,

Nepasisveikinęs – paleist į laisvę

Praslystantį praeivio žingsnį

 

(ištrauka iš miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“)

 

 

 

2017 05 23

Foto: knyga "Be pavadinimo"