Psichologė I. Juodkūnė: rašymas man – tarsi kasdienis tobulėjimas
Psichologė, tinklaraščio atspirtiestaskas.lt autorė Inga Juodkūnė šiuo metu dėlioja paskutinius savo knygos štrichus. Tai bus pirmoji I. Juodkūnės knyga, tačiau autorė atskleidžia, kad rašymas jai nėra naujas užsiėmimas. „Dažnai kalbama apie skaitymo naudą, tačiau galiu patvirtinti, kad rašymas man yra tarsi kasdieninis tobulėjimas. Pasirinkdama rašyti aš kiekvieną kartą renkuosi sąmoningai išgyventi tam tikras gyvenimo akimirkas“, – atvirauja I. Juodkūnė.
– Papasakokite apie save – kodėl psichologė susidomėjo rašymu?
– Pagal išsilavinimą esu psichologė, dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) trenerė, koučerė. Verslo srityje esu žinoma, kaip dirbanti su klientų patirčių valdymo projektais. Suprantu, iš šono žiūrint rašymas prie visų veiklų lieka kažkur antrame plane. Žinote, tai, kas yra už kadro, ir yra įdomiausia. Todėl nors rašymas ilgą laiką buvo nematoma mano veikla, prieš kelis metus pradėjau rašyti savo tinklaraštį. Jame gvildenu savo išgyvenimus, jausmus, įžvalgas. Be abejo, jame atsispindi ir darbe konsultuojant klientus ar vedant mokymus patirtos situacijos.
Kai pradėjau rašyti tinklaraštį, sulaukdavau klausimų – kam man to reikia? Atsakymas paprastas – nerašyti negaliu, tai rašau (juokiasi). Rašymas mane sujungia su pačia savimi ir aplinkiniais. Rašymas man yra tikriausias santykis su išoriniu ir vidiniu pasauliu. Kiekvieną kartą pradėjus rašyti, kad ir kokio detalumo planą turėčiau numatytam tekstui, rašymo procesas mane nuneša ten, kur pati negalėjau net pagalvoti. Kuo daugiau rašau, tuo labiau auga smalsumas: koks kitas tekstas dar manyje yra pasislėpęs.
– Kodėl neapsiribojote tinklaraščio rašymu?
– Tinklaraščio rašymas ilgą laiką man buvo išties patogus. Tačiau laikui bėgant supratau, kad viduje susikaupė daug patirties, minčių, idėjų, profesinių ir asmeninių įžvalgų, kurioms reikia kitokio formato. Be to pastebėjau, kad savo užrašuose vis palieku ilgesnius teksto gabalėlius lyg ištraukas iš kažkokios vientisos istorijos. Palaipsniui tuose teksto gabalėliuose atsirado vienas, antras personažai. Taip organiškai gimė idėja parašyti knygą.
– Daug kalbama apie knygų terapinę naudą. Ką manote apie tai?
– Knyga yra vertinga tiek, kiek atliepia vidinį skaitytojo poreikį. Savo klientams dažnai rekomenduoju vieną ar kitą knygą paskaityti atsižvelgiant į jo konkretų klausimą. Tačiau nebūtinai knyga padarys terapinį poveikį. Mano manymu, galima tikėtis iš knygos terapinės naudos, kuomet knygoje yra pateikiama istorija, pasakojimai yra artimi, paliečiantys ar įdomūs skaitytojui.
– Šiuo metu itin populiarios įvairios „sėkmės istorijos“. Ar ir jūsų pasirinkote tokį žanrą?
– Jei kai kuriems žmonėms motyvaciniai tekstai padeda įveikti asmenines krizes, motyvuoja juos siekti karjeros, harmonijos šeimoje ar savyje, tai yra šaunu. Tačiau kiek psichologės darbe tenka susidurti su motyvacijos klausimu, galiu teigti, kad knygos, kuriose rašoma apie realistinę ir skausmingą patirtį, gali turėti daug stipresnį poveikį negu saldžios ir nugludintos motyvacinės istorijos. Būtent tokią, tikrovišką, sunkią, tačiau viltingą temos ašį pasirinkau ir savo romane.
– Gal galite plačiau papasakoti, ką skaitytojas ras Jūsų knygoje?
– Knygoje kalbama apie tai, kaip šių dienų sėkmingas žmogus praradęs santykį su savimi pasineria į asmeninę krizę. Romano pagrindinė herojė yra Paula – 35 metų moteris, visuomenėje matoma kaip sėkminga karjeristė, gebanti išlaikyti balansą tarp vadovaujančių pareigų tarptautinėje organizacijoje ir šeimos. Tačiau ji suserga depresija ir kreipiasi pagalbos pas specialistus. Paaiškėja, kad įprasta depresijos įveikimo schema neduoda rezultatų, o didelis jautrumas vaistams ypatingai apsunkina gydymą. Savižudybės rizika kasdiena auga. Vidinė kančia Paulą verčia pasinerti į ieškojimus, kurie ją veda netikėčiausiais keliais: nuo įvairių psichoterapijos metodų iki šamaniškų ritualų ir religinių praktikų.
– Aprašydama išties sudėtingą situaciją turėjote konkretų tikslą?
– Bendrąja prasme tikslas yra parodyti kokia gali būti aplinkiniams nematoma depresija ir svarbiausia, kaip su ja kovoti. Romane yra jautriai ir atvirai pavaizduotas vienas iš galimų, bet sunkiai aplinkiniams matomų depresijos veidų. Tuo pačiu parodomas nuoseklus kelias, kaip galima kovoti su suicidinėmis mintimis, savęs žalojimo impulsais, su panikos atakomis ir per dideliu jautrumu. Per konkrečias situacijas ir personažų santykius atsakoma į klausimą, kaip galima padėti žmogui, esančiam psichologinėje krizėje, kaip gyventi su žmogumi, kuris nenori gyventi.
Skaitytojas, kartu su knygos herojais, kviečiamas ieškoti atsakymų į klausimus, kaip psichoterapija, dvasingumas ir religija padeda žmogui įveikti gilią krizę, kokiose situacijose psichoterapija tampa ribota, o kada dvasinės praktikos tampa iššūkiu.
– Ar šis romanas yra asmeninių išgyvenimų atspindys?
– Depresija yra mūsų amžiaus visuomenės liga. Vienokiu ar kitokiu būdu pati tema paliečia daugelį iš mūsų. Apie tai, kad turi emocinių problemų, kalbėti viešai, o kartais net artimųjų rate, vis dar nėra lengva. Neretai mums uždedami tam tikri štampai, kad vienas ar kitas žmogus negali susirgti depresija, jam nebūna sudėtingų momentų.
Sunkumus išgyvename visi – nesvarbu, kokia žmogaus profesija, socialinė ar šeimyninė padėtis. Pasinaudodama proga raginu kiekvieną, kuriam šiuo metu yra emociškai ir psichologiškai sunkiau, sudėtingiau nelikti vienam, nelaukti to momento, kai sunkumas užvaldo visą tave ir tavo pasaulį, o pasidalinti savo būsena su tuo, kuo pasitiki arba su specialistu.
Ir tuo pačiu – jei esate šalia tokio žmogaus, kuris vis labiau užsidaro savyje nuo šio pasaulio, būkite kartu su juo. Patikėkite, kartais prislėgtam žmogui trūksta tik draugiško, atviro pokalbio. Tereikia leisti pajausti, kad jis turi į ką atsiremti.
– Kaip vadinsis Jūsų romanas ir kada jis pasirodys knygynuose?
– Šiuo metu vyksta leidyklos paieškos, derybos. Tai nėra lengvas iššūkis, bet tikiuosi viskas pavyks sėkmingai. Labai norėčiau, kad knyga skaitytojus pasiektų dar iki Knygų mugės. O dėl pavadinimo – manau, knyga vadinsis „Juk nenužudysi manęs?“. Tokį pavadinimą pasirinkau neatsitiktinai –abejingumas, nenoras įsiklausyti į kito išgyvenimus tik stumia depresija sergančius žmones į vis gilesnį liūną. Pastebėkime tuos, kuriems reikia pagalbos – galbūt tokie žmonės daug arčiau mūsų nei galime įsivaizduoti.
2018 08 02
Foto: Nik Shuliahin / unsplash.com