Vieną sekmadienio popietę prie pietų stalo susėdus keturių kartų atstovams, mažasis 5 metų berniukas kalbasi su savo vienmečiu:
– Kai mes užaugsime, irgi būsime seni.
– O kas bus, kai visi visi pasidarys seni?
– Kai visi pasidarys seni?
– Taip. Kas rūpinsis?
(tyla)
– Dievulis tada visais pasirūpins….
Vaikai, regis, nešiojasi savyje tiek daug tikrų, prasmingų atsakymų. Jie dar vadovaujasi intuityviu žinojimu ir mums, suaugusiems, belieka tik stebėti ir gėrėtis, kaip mažųjų lūpomis kalba pasaulio išmintis.
Sėkmės kultas ir dvasingumas: ar suderinami?
Ar pagalvojate, koks būtų Jūsų atsakymas į šį klausimą? Jei visa žmonija taptų sena – kas tada? Nesu tikra, kad tikėjimas būtų pirmasis pasirinkimas. Noriu pabrėžti, kad nėra svarbu, kokią religiją žmogus išpažįsta ar praktikuoja, o gal yra ir visai jokios. Čia svarbiausia yra tikėjimas kažkuo galingesniu nei esi pats, tikėjimas Visatos ar/ ir gamtos dėsniais, tikėjimas Dievu, Kūrėju. Ką reiškia tikėti? Ogi pripažinti savo žmogiškąjį silpnumą, priimti nuolankią tarnystę. Tikėti – tai eiti dvasingumo keliu.
Mūsų visuomenė yra pripažinimo, sėkmės, laimėjimų kulto visuomenė. Tokioje tarsi nėra vietos nuolankumui, juo labiau – tarnystei. Ar įmanoma suderinti sėkmės kultą ir nuolankią tarnystę? Regis – nelabai. Ar tai reiškia, kad išpažįstantys savo religiją, ją praktikuojantys žmonės mūsų visuomenėje yra mažiau sėkmingi? Aišku, kad ne – sėkmė ir tikėjimas turi tiesioginį ryšį. Jei tikima, dažnai ateina ir sėkmė. Tik ją kiekvienas suvokiame ir priimame skirtingai, pagal savo patirtį. O jei, atvirkščiai, – aplanko sėkmė, bet nėra tikėjimo Dievu, aukštesniosiomis jėgomis? Kaip manote, kiek pati sėkmė suteikia laimės? Kurį laiką sėkmingi žmonės tikrai džiaugiasi savo pasiekimais, laimėjimas ir yra motyvuoti veržtis pirmyn. Bet žmogiška yra pavargti, suabejoti pasirinkimu, tapti nemotyvuotu, klausti savęs, nesuprasti, dėl ko iš tiesų „dirbu kaip jautis“? Kiek mano veikla turi prasmės? Kam ji reikalinga? Ar tai viskas, ką galiu padaryti šiame gyvenime?
Vis tenka sutikti žmonių, kurių nemenkas uždarbis, sėkmės įvertinimas jau nebedžiugina, nors anksčiau puikiai tenkino. Ir kai sąmyšio, ir chaoso viduje atsiranda daugiau nei kiti gali pamatyti išorėje, kai dėl to žmogus nebegali ramiai užmigti, susikaupti įprastiems darbams, kai sumaišties nesumažina pokalbiai su draugais, dažnu atveju jis nusprendžia nueiti pas kunigą, į bažnyčią arba praveria psichologo/ psichoterapeuto kabineto duris.
Psihoterapeutas ar kunigas – pas kurį kreiptis pagalbos?
Ir nėra taip svarbu, ką žmogus pasirenka – kunigą ar psichologą. Pats veiksmas jį priartina prie akistatos su tikruoju savimi, verčia pripažinti savus, nors ir ne visada patogius, jausmus. Tai tarsi antras išpažinties žingsnis sėkmingo žmogaus gyvenime. Klausiate, koks pirmas? Ogi sustoti ir suprasti, kad priėjai tam tikrą ribą. Tada svarbu, kad kažkas kitas padėtų suvokti, kas vyksta tavo gyvenime, ypač – mintyse ir jausmuose, daromuose sprendimuose. Bet iš pradžių reikia suvaldyti sąmyšį ir chaosą, besislepiančius po sėkmės šleifu ir kreiptis pagalbos. Ne visada galime patys suprasti, kas vyksta. Dažnai garsiai įvardinami sunkumai, klausančiojo reakcijos padeda ieškoti atsakymų.
O trečiam žingsniui link harmoningesnio, ramesnio gyvenimo jau turi įtakos ir tai, ką žmogus pasirinko: psichologą, ar kunigą. Psichologas/ psichoterapeutas gali pasiūlyti psichoterapinį gydymą ir likti neutralus sprendžiant moralinius, dvasinius klausimus. Kai tuo tarpu pokalbis su kunigu dažniausiai neatstoja psichoterapinio gydymo, tačiau gali padėti atrasti maldą vienumoje ir maldą bendruomenėje, paskatinti laikytis religijoje aiškiai apibrėžtų moralės principų. Atrodo, kad psichoterapijoje visa atsakomybė už rezultatą atitenka pačiam žmogui ir šiek tiek – psichoterapeutui. Religijoje be žmogaus ir kunigo atsiranda nevaldoma, nematoma jėga, prieinama tik tikėjimu. Psichoterapijoje žmogus stiprėja ir bręsta rasdamas resursų savyje, o religijoje ramstį aptinka pasikliaudamas tikėjimu Dievu ar Aukštesniosiomis jėgomis. Beje, yra nemažai mokslinių tyrimų, įrodančių teigiamą maldos poveikį psichinei sveikatai, psichologiniam atsparumui.
Kuris kelias tinkamesnis? Abu geri, svarbu sąmoningai pasirinkti. Ir vienu, ir kitu eidamas žmogus tampa vis labiau nuogas, augina atvirumą, sąmoningumą savyje ir aplink save. Tik pas psichoterapeutus dažniau einama „žemiškų“ klausimų spręsti – geriau save pažinti, išgyventi krizines situacijas, išspręsti santykių problemas ir t.t.. Tuo tarpu pas kunigą dvasinio pokalbio prašomasi dažniausiai visiškai pasimetus, atsidūrus akligatvyje. Mokslas ne visada pajėgus padėti. Kai sąmoningumo ir žinojimo nepakanka, belieka pasikliauti aukštesniosiomis jėgomis. Tokiose situacijose ir atsigręžiame į Dievą: į tai, ko negalime pamatyti, paliesti, tačiau galime pajusti ir tikėti.
Kada atrandame tikėjimą Dievu?
Tikėjimas atrandamas tada, kai sėkmė arba nesėkmė priverčia suvokti savo ribas, pripažinti prigimties netobulumą, žmogiškos jėgos silpnumą ir savąjį trapumą.. Tada, regis, žmogus neranda nei išorinių, nei vidinių resursų, į kuriuos galėtų atsiremti ir eiti toliau. išsenka visi vidiniai resursai. Dažnu atveju, tikėjimas Dievu ar Aukštesniosiomis jėgomis šiose situacijose parodo išeitį.
Teko girdėti vieną pokalbį, kuriame jaunuolis karštai įrodinėjo, kokiais faktais remdamasis atmeta krikščioniškąjį tikėjimą. Tada pašnekovas paklausė: „O kas turėtų pasikeisti, kad pradėtumėte tikėti Dievu?“ Atsakymas mane nustebino: „Jei susidurčiau su mirtimi, nepagydoma, sunkia liga. Arba – kai pasensiu, tada norėsis į kažką atsiremti ir greičiausiai tai bus Dievas“.
Dažniausiai nesusimąstome apie tikėjimo teikiamą energiją, gyvybingumą apie teikiamą lengvumą kasdieniniuose darbuose, kol nepatiriame skaudžios, pilnos kančios gyvenimo pamokos. O gal galima ir be kančios pradėti dvasiškai augti? Kita vertus, „pagautas“ sėkmės žmogus, dažnai neturi laiko… Dvasingumą, sėkmės viršūnėje dažnu atveju įvardiname, kaip prabanga.
Vaikai savaime priima nuolankumą ir tarnystę, nes dar yra sąmoningai nepažinę puikybės. Todėl mažųjų pasaulyje pasakos, istorijos, pokalbiai turi stebuklingas pabaigas. Svarbiausia, kai situacija atrodo be išeities, jie atsiremia į pamatinį prasmės aspektą – tikėjimą Dievu.
2017 04 22
Foto: Liane Metzler /unsplash.com