Geras klausimas yra svarbiau nei atsakymas į jį. Sutinkate? Aš sutikau su šiuo teiginiu ilgą laikotarpį. Bet šiandien sakau, kad dažniausiai tai nėra tiesa.
Jei pirmą sakinį paskaitytume sumišusio žmogaus akimis arba iš pavargusio, kenčiančio žmogaus pozicijos, kaip jis skambėtų? Tokiu atveju, geras klausimas, be atsakymo, suskamba su klampaus purvo poskoniu. Kodėl?
Kad žmogus pasisotintų taikliu klausimu, tiksliau, kad klausimas parodytų jam tolimesnę kryptį, žmogus turi mažų mažiausiai būt nusiteikęs ieškoti.
Dabar pirmą sakinį „geras klausimas yra svarbiau nei atsakymas į jį“ perskaitykite tėvo/ mamos akimis turinčio mažametį kalbantį vaiką. Cha. Nusišypsojote turbūt. Tikras š…, o ne išmintis. Šiuo atveju, teisingiau būtų: geras klausimas reikalauja ir gero atsakymo. Jei vaikas klausia, vaikas nuoširdžiai domisi. Vis tik vaikų klausimai būna tokie taiklūs, kad kartais atima žadą. Tai ypatingi klausimai. Aš juos kolekcionuoju. Savo užrašuose ir širdyje. Vienu iš jų pasidalinsiu ir su jumis, bet truputį vėliau.
Norisi stabtelėti ties tuo, kaip gimsta „geri“ ar ypatingi klausimai. Atsakymas nuspėjamas, ypatingi klausimai gimsta, kai atsiveria erdvė pažinti pasaulį. Kaip atverti tokią erdvę? Kai būdami suaugę išjungiame savo išsilavinimo, brandumo, visažinojimo programas. Tada leidžiame sau nežinoti. Taigi, ypatingi klausimai, kaip ir vaikams, gimsta iš visiško nežinojimo. Nežinojimo būsena yra dovana suaugusiam žmogui.
Sutinku, apie nežinojimą yra lengviau kalbėti ir rašyti nei jame būti. Pasidalinsiu, kas man šią trapią nežinojimo būseną padeda sugauti ir šiek tiek išlaikyti šiuo gyvenimo periodu.
Trys dalykai vedantys prie ypatingų klausimų (ir atsakymų) gimimo:
Pirma: išjungti ego programą, t.y. nusisvarbinti, nurimti, užmiršti kuo tapai ir tiesiog būti (kasdieninė kvėpavimo meditacija, malda arba bėgimas/fizinis aktyvumas).
Antra – smalsumas. Į priekį nežinojime veda smalsumas „o kas bus toliau?“, „kas slepiasi po tuo?“. Smalsumo kryptis net jaučiant sąmyšį, kančią padeda ieškoti sprendimų ir šviesos.
Trečia: atvirumas patyrimams. Tiesiog būti atviram su savimi ir aplinka, kad ir kas nutiktų. Atvirumas gyvenimui tampa vienu iš dienos tikslų ir tuo pačiu dienos ar savaitės nežinomybe.
Kai esame nežinojime, tarsi keliaujame bekele. Einame lyg nauju keliu be kelio ženklų. Tačiau be žinojimo tampame labai pažeidžiamais, bet su atvirumu tampame priimančiais, o su smalsumu – ieškančiais. Ir tuomet galime užčiuopti ypatingo klausimo arba atsakymo gimimo grūdą.
Ir pabaigai žadėta mini istorija apie ypatingą klausimą ir kaip visa ta teorija atrodo praktikoje.
Kaip ir daugelį vakarų, jo galvytė kyšojo iš po „Spiderman“ patalynės. Šalia ant pagalvės gulėjo pliušinis Rudis ir Reksas.
– Aukseli, ar tau užtenka vietos čia miegoti? – paklausiu apsukdama skersą antklodę šešiamečiui.
– Užtenka, čia mano draugai – pasigirsta tvirtas atsakas.
Išjungiu šviesą ir pridarau duris. Į kambarį iš koridoriaus slapčia krenta šviesa.
– Saldžių sapnukų – ir pasilenkiu, kaip įprastai pabučiuoti savo berniuką prieš miegą.
– Mama, kaip mes susipažinome?
Sustingstu ir mano vakarinis įprastas bučinys įstringa pusiaukelėje.
– Mmm… – pakeliu aukščiau galvą, ir atsitūpiu šalia lovos, smakrą ir ranką atremiu į jos baltą atramą – mes susipažinome, kai tu tik atsiradai mano pilvelyje?
– Kaip?
– Kas kaip? Kaip atsiradai, ar kaip susipažinome? – truputį sutrinku.
– Aš juk žinau, kaip atsiradau. Taip kaip, na mamaaa? – nutęsia paskutinę balsę.
Sekundę žiūriu į savąjį berniuką paskendusį prieblandoje ir kvepiantį dar mažu berniūkščiu. Paliečiu jo tankius vešlius plaukus, šviesesnius už manuosius. Pasilenkiu arčiau jo, kad jusčiau, kaip jis švelniai įkvepia ir iškvepia, ir kokia aksominė jo skruostų oda. Mano lūpos nežymiai sukruta. Nežinau, ką ištarsiu, bet širdimi jaučiu, kad atsakymą abu norime išgirsti:
– Yra sakoma, kad vaikutis prieš atsirandantis pas mamą pilvelyje, turi sielą. Jis kaip angelas būna. Ir tas mažas angelas pasirenka pas kokią mamą gyventi. Tu irgi pasirinkai savo mamą. Tada mudu ir susipažinome – ir pabučiuoju berniuką į kaktą.
Pora sekundžių tyla.
– Aš išsirinkau pačią geriausią mamą pasaulyje – iš po Spiderman išsitiesė dvi rankytės ir stipriai apkabino mano kaklą.
– Duok tikrą mamos bučkį – ištarė lūpytės, o spindinčios akytės skverbėsi giliau nei krentančios žvaigždės rugpjūčio naktį į žemę.
Šypsojausi, o tas gumulas gerklėje neleido nieko ištarti. Beliko tik savąjį Spiderman‘ą stipriai pabučiuoti ir apkabinti.
2019 01 18
Foto: Bruno Nascimento / unsplash.com