Vis bandau parašyti naują straipsnį. Esu parašiusi beveik lapą su atskirom straipsnio pradžiomis, skirtingais idėjų išdėstymais. Rašau ir suprantu, kad šie variantai neskaitomi. Nesirašo. Bet ir vakar nesirašė. Ir sustojau. Kelioms sekundėm sustojau rašyti ir ieškoti geriausio „įėjimo“ į temą. Jei toliau tęsčiau tokį rašymą „per prievartą“, greičiausiai minėtą temą sunkiai išvystyčiau iki straipsnio.
Gali rašyti valandą, dvi ar keturias, bet jei tik racionaliai „įsikabini“ į temą ir neleidi sau, kad ta tema tave neštų, vien tik racionalumo vedamas temos dažniausia „išnešti“ negali. Rašyme, kaip ir gyvenime galioja tie patys dėsniai. Jei labai stengiamės ir siekiame, kad įvykiai klostytųsi pagal mūsų išankstinį planą, yra sudėtinga gyventi. Realūs įvykiai, dabartis mus pradeda varginti arba dėl nuolatinės kontrolės ir vertinimo, kiek atitinka išankstinį susikurtą scenarijų, arba dėl to, kad mes negalime jų kontroliuoti. Analogiškai ir rašyme, jei rašydami stengiamės kontroliuoti minčių srautą, tiesiog užblokuojame patys save savyje. O protas, deja, ne visiems tekstams gali sukurti autentiškumą. Tai ką daryti? Reikiamu momentu, pasiduoti arba „įeiti“ į minčių srautą, tėkmę. Klausiate, kaip?
Kad pavyktų „prisijungti“ prie minčių tėkmės, kylančios iš pasąmonės, prieš tai reikia treniruotis. Treniruoti savo sąmonę tiek, kad surastume savąją būseną, kaip prasibrauti į pasąmoninį rašymą. Viena iš technikų, kuri padeda, tai įvairūs laisvojo rašymo metodai. Vienas iš variantų, tiesiog konkretų laiką stengtis užrašyti, kuo daugiau minčių, jų nevertinant ir nefiltruojant. Kas iš jūsų yra taip bandę rašyti, žinote, kad sudėtingiausia yra nevertinti rašomos minties. Tačiau reguliariai, kiekvieną dieną bent mėnesį, 10 min. skiriant laisvąjam rašymui, priartėji prie lengvo sąmoningo rašymo, kuris tiesiai veda į pasąmoninį minčių srautą. Atrodo, kad tokiu būdu sukuri atvirą santykį su savimi per rašymą, laisvą santykį tiek su savimi, tiek su aplinka. Ir kai rašant, bent kelioms sekundėms gali pajusti šį atvirą, išlaisvinantį santykį, vadinasi dalį racionalumo, sociumo „kietumo“ savyje jau sugriovei.
Kaip ir minėjau, kitas iš iššūkių rašant yra nevertinti ir nekritikuoti, ką rašai, ar net ketini rašyti. Laisvojo rašymo technikos, reguliariai naudojamos, padeda vis laisviau rašyti ir leisti sau vis daugiau parašyti. Tačiau, tik per kasdienines meditacines praktikas, patyriau, ką iš tiesų reiškia užrašyti mintį jos nevertinant: tinkama ar netinkama ji yra, naudinga ar nenaudinga, įdomi ar neįdomi ir pan.
N. Goldberg rašymą vadina tam tikra meditacijos forma. Ir ji kalbėjo būtent apie tokį rašymą, kai leidi rankai užrašyti, tai kas kyla mintyse ir išvengiant vidinės kritikos, nuostatų, įsitikinimų filtro. Ir žinote, iš tiesų stebuklingesnio recepto, kaip rašymo disciplina nėra. Tai reiškia, kad kiekvienos dienos reguliarus rašymas, nuo kažkurios dienos patampa meditacija, o jūs su kiekviena diena tampate atviresnis sau, leidžiate rankai užrašyti vis daugiau ir daugiau tikrųjų, nefiltruotų minčių. O tada jau telieka tik tas „grynas“ mintis, idėjas, metaforas pasiimti ir integruoti į „proto“ sudėliotą temą. Ir turite unikalų ir prasmingą rašinį.
Grįžtant prie straipsnio pradžios. Turbūt įdomu to „nesirašančio“ straipsnio likimas. Turiu pas save nemažai, tokių rašinių, kurie tuo metu, kai mėginau juos parašyti, jie „nepasirašė“. Tačiau kiekvienas toks bandymas, mane nuvedė kažkur kitur. Kitur nei planavau, bet į priekį. Vieni jų, mokino mane tiesiog rašyti, koreguoti parašytą tekstą, kiti – susitaikyti, kad tai temai dar ne laikas, kad ją dar reikia panešioti savyje (čia man yra sunkiausia, bet ir įdomiausia, nes tiesiogiai susitinku su savo ribomis). O dažniausiai klajonės, rašymai „ne ta tema“ atveda prie tos tikrosios temos. Ir tada pamiršti visus klaidžiojimus rašyme ir po valandos turi autentišką tekstą, kurį gera koreguoti, redaguoti ir laukti, kol jis viduje subręs skaitytojui.
2016 10 03
Foto: Jeremy Bishop / unsplash.com