Labas,
Rašyti meilės laišką Tau yra ypatinga, nes Tu esi ypatingas – ypatingas žmogus, asmenybė, dukra / sūnus, partneris / partnerė, mama / tėtis, ekspertas, darbuotojas, kolega, draugas. Vis dėlto statusas nėra taip svarbu. Svarbiausia yra tai, kad kalbame apie pamatinę meilę žmogui. Kalbame apie meilę, kuri verčia džiaugtis saule, sniegu, šlapdriba, iššūkiais, galimybėmis ir net moko dėkoti už kančią. Kalbame apie meilę, kuri neturi akivaizdžios priežasties.
Tai yra labiau nei tėvų ir vaikų, draugų, brolio ir seserų abipusio priėmimo ryšys. Tai yra tai, kas žmogų traukia prie kito žmogaus, tai yra tai, kas susaisto mus visus: tave, mane, jį, ją, juos nematomu siūlu. Siūlu, kuris dažniausiai pradeda žibėti, pradeda tvirtėti tik tada, kai pasidaro sunku, tada, kai tamsumos yra daugiau nei šviesos, tada, kai širdis nustoja plakti iš baimės arba kai yra sudraskoma kančios į skutelius. Tada pajunti tą giją, tą žmoniją vienijančią giją…
Tačiau įkritęs į dvasinį kančios dugną esi toks alkanas meilės, kad dažnai būna sunku ja pasisotinti. Meilės resursai viduje ištuštėję, o meilės jausmo badas toks nepatogus, kad kartais net sunkiai pakeliamas. Ir tada pradedi ieškoti. Tiesiog esi priverstas ieškoti. Iš pradžių iš lėto, ramiai, su viltimi, kad tuoj rasi, tuoj numalšinsi alkį, lyg troškulį vandens stikline, ir vėl užteks žemiškos saulės šilumos ar apkabinimo. Deja, vandens stiklinės neužtenka.
Tada su pykčio poskoniu, kad negalima taip greitai ir lengvai numalšinti meilės troškulio, susidarome planą, kaip tą alkį malšinti, ir karštligiškai įvairiausiomis technikomis bandome įgyvendinti savo naują „meilės gavimo projektą“ . Bet ar jis palieka erdvės patirti, pajusti tikrą meilę?
Ir kai suprantame, kad meilės gavimo planas tapo realybe, bet meilės alkis nesumažėjo, gal net ir padidėjo… suklumpi.. esi priverstas sustoti, liautis ieškoti meilės trigerių. Ir sustoji. Akligatvyje. Širdis plyšta iš alkio, o tu esi priverstas sustoti. Nes nežinai, iš kur gauti meilės, tos meilės, kurios pasaulyje tiek daug, tos meilės, kuria dalijasi aplinkiniai. Atrodo, tereikia ranką ištiesti ir ją pasiimti. Pasiimti ir įsidėti sau į širdį. Bet neišeina! Nesitiesia ranka… o gal širdis ne ta? Ne tokia kaip visų? Nurimk. Tavo širdis tokia pat jautri, kaip ir daugelio, širdis tokia pat mylinti, kaip ir daugelio. Tik ne visi iš mūsų viduje turime „meilės priėmimo“ programą. Tiesiog niekas nemokė atverti širdį ir įdėti meilės. O gal mokėjom? Tik pamiršom.
Žinai, nesvarbu, kas buvo. Svarbu, kad Tu dabar skaitai šį meilės laišką. Meilės laišką, skirtą Tau, Žmogui. Rašau jį iš širdies, ne iš proto. Protas meilės jausmą paverčia koncepcija, o širdis sukuria nematomą giją, ryšį tarp žmonių, tarp Tavęs ir manęs… Širdis yra galingesnė už protą. Paklausyk, kaip ji stipriai plaka, pajusk kaip gyvybe kvėpuoja Tavo širdis. Ar jauti, kiek daug šilumos, dėkingumo, atjautos yra Tavo širdyje? Kaip manai, kas būtų, jei atvertum savo širdį ir ją dovanotum kiekvienam, kurį sutinki kasdienybėje? Kas būtų, jei kiekvieną sutiktą žmogų savo gyvenime priimtum mylinčiu žvilgsniu? Kas būtų, jei tą, kuris Tave skaudina, priimtum kaip galimybę, dirvą meilei sėti?
Kai aš atveriu savo širdį visam pasauliui, kai pasaulį matau mylinčiu žvilgsniu, kai kiekvieną sutiktąjį palydžiu laiminančiomis mintimis, tos dienos akimirkos būna šviesiausios. Ir tada tiek daug šviesos ir šilumos dienoje atsiranda. Klausi, kodėl? Nes Dievas meilės grąžina dvigubai daugiau. Telieka vakare sustoti, padėkoti ir pajusti, kiek prisipildžiau šviesos. Tai meilės mainai. Dievas mums dovanoja daug meilės. Tik stebuklas yra tas, kad ji auga, kai ją pradedame dalyti.
Vienintelis tikras dalykas, ką galime dovanoti vieni kitiems, tai dovanoti save, savo laiką – susitikimą, pokalbį, apkabinimą, akių žvilgsnį, gydančią tylą ir kartu sukurtą ramybę, atvirą širdį ir rūpestingus, glostančius, šildančius žodžius. Taip dovanojame meilę vieni kitiems. Taip vyksta meilės mainai. Taip stiprėja Tavyje, manyje, visuose mumyse pamatinė žmoniją vienijanti meilė.
Su meile,
Inga
2017 12 17
Foto: Diego-ph / unsplash.com