Rytiniai puslapiai yra rašymo praktika ne tik palaikanti emocinę sveikatą, bet ir padedanti laiku pagauti subtilius niuansus savam kely.
Sėdžiu pakėlusi rašiklį virš popieriaus lapo lyg kas nors ranką tvirtai iš viršaus būt suėmęs. Nėra jungties su popieriaus lapu. Ar vėl rašysi apie tą patį: darbas, vaikai, vyras, maistas, sportas, svoris, poilsis, ramybė, tėvai, tikėjimas… ? Temos tos pačios. Eiliškumas nesvarbu.
Rašiklis lyg susimagnetinęs su tuštuma ir vis dar kybo atvėręs prarają tarp savęs, manęs ir popieriaus lapo. Net nejauku…
„Rašyk viską, kas kyla iš vidaus“ – skamba pačios tūkstančius kartų sakytas kitiems sakinys.
„Prirašyta pilna lentyna užrašinių. Ar dar tau maža?“ – negailestingai atrėžia kritiko dalis
„Tiesiog rašyk“ – girdžiu save drąsinančias mintis.
Įsipatoginę senajame kelyje su savais įpročiais, elgesio šablonais, galim nušuoliuoti labai toli, tik būna, kad kažkodėl vis labiau nepasisotiname ir alkstame.
Rašau, bet jaučiuosi alkana rašymui. Per patogu. Per nuobodu. Per lengva. Per daug vienatvės. Per mažai dalinimosi. Per daug abstraktu. Per saugu. Kas būtų, jei visus šiuos sluoksnius „Per“ atidengčiau?
Lapo pradžioje padedu tašką ir neatitraukiu rašiklio. Sekundę užsimerkiu ir … Matau, mano ranka su rašikliu užrašo: „Intencija. Kokia?“ Rašiklis toliau vinguriuoja. Puslapyje mėlynų eilučių daugėja.
Svarbu užčiuopti tą momentą, kai įprastame gyvenimo, veiklos kelyje atsiranda kitų ženklų, ar sankryžų. O gal išgirsti Dievo kvietimą eiti kitu keliu…
Alkis gimdo nepatogumą. Alkis dovanoja gylį.
Kokį alkį gyvenimui jauti?
2012.09.17