Universalaus recepto nuo kentėjimo nėra. Bet formulė kentėjimo yra. Kentėjimą sudaro mūsų reakcija į skausmą padauginta iš skausmo. Skausmo išvengti negalime. Žmogaus kūnas turi ribas. Ir dėl to skauda.
Kai juntame fizinį skausmą, lengvai įvardiname, ką skauda (koją, galvą, skrandį, maudžia pilve, viduje kažkur negera, užspaudžia gerklę ar krūtinę). Kūnas taip duoda apie save žinoti. Kūnas nubrėžia ribas. O kokie jausmai dėl to kyla? Reaguoti galime labai įvairiai. Priklauso nuo aplinkybių, nuo skausmo stiprumo, nuo mūsų turimos patirties. Jei skausmas yra pasikartojantis ar vargina kelinta diena tada reakcija bus jautresnė, aštresnė. Tokiu atveju, kentėjimas bus didesnis. Atrodytų, jei rūpinsimės savo kūnu, kančios bus mažiau. Bet tai yra tik dalis tiesos.
O jei skauda sielą? Jei kūnas sveikas, bet siela sužeista. Jei esame paskendę tokioje tamsoje, kad kentėjimas didesnis už mus pačius? Kenčiame dėl to, kad ribotas kūnas sveikas ir jo neskauda, bet sielos skausmas klampina į dugną. Ir kas tada? Kūnas įkalina tamsoje paskendusią sielą. Į kur tai veda? Į akliniausią tamsą. Pirmiausia tempia į klampynę, o po to panardina ne tik sielą, bet ir kūną į pelkę. Prasideda sielos ir kūno kova.
Galime tai vadinti depresija. Galime tai vadinti kova už gyvenimą. Svarbiausia yra kova. Ir ši kova turi atspirties taškus: DABARTIS ir IEŠKOJIMAS.
Dabarties akimirka praeina. Dabartis KINTA. Ir pelkė kinta dabartyje, ir tamsa kinta. Kovojimo ginklas gali būti SMALSUMAS. Tyrinėti pelkę, tyrinėti tamsą su intencija pamatyti bent menkiausią taškelį šviesos. Pelkėje irgi teka saulė. Jei tik pradedame bijoti savos tamsos, savos pelkės, užsimerkiame ir klimpstame. Ką galime įžiūrėti, jei esame užsimerkę? Aišku, kai žiūrime, matome daug purvo ne tik tai, kas spindi. Nors būna pelkėje pasitaiko varnų atneštų menkaverčių blizgučių. Juos irgi verta pamatyti. Kai atsimerkiame ir DRĄSIAI PAŽIŪRIME į tai, kas vyksta, susitinkame su realybe ir tuo pačiu galime atrasti ir patirti naujų dalykų. O kaip kitaip, tamsoje pamatyti šviesos taškelius?
Antras atspirties taškas – IEŠKOTI. Kad ir kokia tamsa būtų, net jei nesimato kur statyti koją, vis viena verta žengti bent mažą žingsnį. Svarbu ieškoti. Dažnai pats atsakymo ieškojimas ir būna atsakymas, būna tas receptas, kurio būname taip išalkę.
Kol ieškome, tol turime vilties. Ieškokime išeičių iš kiekvienos tamsos dėl sielos ramybės, dėl meilės kitiems, dėl pražydusių narcizų.
#atspirtiestaskas #depresija #sielosliga #viltis #įveikimedepresiją
Kai juntame fizinį skausmą, lengvai įvardiname, ką skauda (koją, galvą, skrandį, maudžia pilve, viduje kažkur negera, užspaudžia gerklę ar krūtinę). Kūnas taip duoda apie save žinoti. Kūnas nubrėžia ribas. O kokie jausmai dėl to kyla? Reaguoti galime labai įvairiai. Priklauso nuo aplinkybių, nuo skausmo stiprumo, nuo mūsų turimos patirties. Jei skausmas yra pasikartojantis ar vargina kelinta diena tada reakcija bus jautresnė, aštresnė. Tokiu atveju, kentėjimas bus didesnis. Atrodytų, jei rūpinsimės savo kūnu, kančios bus mažiau. Bet tai yra tik dalis tiesos.
O jei skauda sielą? Jei kūnas sveikas, bet siela sužeista. Jei esame paskendę tokioje tamsoje, kad kentėjimas didesnis už mus pačius? Kenčiame dėl to, kad ribotas kūnas sveikas ir jo neskauda, bet sielos skausmas klampina į dugną. Ir kas tada? Kūnas įkalina tamsoje paskendusią sielą. Į kur tai veda? Į akliniausią tamsą. Pirmiausia tempia į klampynę, o po to panardina ne tik sielą, bet ir kūną į pelkę. Prasideda sielos ir kūno kova.
Galime tai vadinti depresija. Galime tai vadinti kova už gyvenimą. Svarbiausia yra kova. Ir ši kova turi atspirties taškus: DABARTIS ir IEŠKOJIMAS.
Dabarties akimirka praeina. Dabartis KINTA. Ir pelkė kinta dabartyje, ir tamsa kinta. Kovojimo ginklas gali būti SMALSUMAS. Tyrinėti pelkę, tyrinėti tamsą su intencija pamatyti bent menkiausią taškelį šviesos. Pelkėje irgi teka saulė. Jei tik pradedame bijoti savos tamsos, savos pelkės, užsimerkiame ir klimpstame. Ką galime įžiūrėti, jei esame užsimerkę? Aišku, kai žiūrime, matome daug purvo ne tik tai, kas spindi. Nors būna pelkėje pasitaiko varnų atneštų menkaverčių blizgučių. Juos irgi verta pamatyti. Kai atsimerkiame ir DRĄSIAI PAŽIŪRIME į tai, kas vyksta, susitinkame su realybe ir tuo pačiu galime atrasti ir patirti naujų dalykų. O kaip kitaip, tamsoje pamatyti šviesos taškelius?
Antras atspirties taškas – IEŠKOTI. Kad ir kokia tamsa būtų, net jei nesimato kur statyti koją, vis viena verta žengti bent mažą žingsnį. Svarbu ieškoti. Dažnai pats atsakymo ieškojimas ir būna atsakymas, būna tas receptas, kurio būname taip išalkę.
Kol ieškome, tol turime vilties. Ieškokime išeičių iš kiekvienos tamsos dėl sielos ramybės, dėl meilės kitiems, dėl pražydusių narcizų.
2019 04 17
Foto: / unsplash.com