Gyvybė yra vertybė. Kiekvienas iš mūsų dovanai gauname gyvybę. Ir tuo esame vienodai vertingi, vienodai turtingi, vienodai apdovanoti. Skirtumai pradeda atsirasti dovanos priėmimo procese skirtingais gyvenimo etapais. Priėmimas yra nuolatinis procesas kaip ir gyvenimas. Ir kartais pamirštame, kokie esame turtingi, kad kvėpuojame, kad vaikščiojame, kad esame, kad gyvename mums skirtą laiką.
Savęs vis paklausiu, kiek žmogui galvojančiam apie savižudybę, ar ją planuojančiam, ar likusiam gyvam po bandymo nusižudyti, gyvybė yra svarbi?
Ir žinote, nuteisti labai lengva. Labai lengva pasakyti „ jam gyvybė nesvarbi“. Lengva tol, kol tai netampa taip arti tavęs, kad net gali pajusti, kaip vienoje pusėje alsuoja noras gyventi, o kitoje troškimas mirti. Ir tada jau negali teisti, negali nekreipti dėmesio, negali laukti. Nes šioje kančios ir gyvenimo rizikos zonoje ilgai išbūti žmogus negali. Tu gali, tiksliau būni priverstas rinktis į kurią pusę žengti žingsnį.
Kai svarstai ir abejoji suteikta tau gyvybės dovana, būna akimirka, kai iš gelmių žinai, kad čia ne tu, o liga verčia daryti pasirinkimą. Ir tą sekundės dalį privalai pats stipriai sugniaužti save į kumštį ir priimti, kad viena tavo asmenybės dalis serga taip, jog nori sunaikinti ir kitas, ir tave patį. Ar dėl to gyvybė praranda vertę? Ne, atvirkščiai. Gyvybė išlieka vertybė. Nes tik dėl giluminio suvokimo ir gyvybės prigimtinės dovanos pojūčio yra tiek daug kovojančių su sielos ligomis ir ieškančių kelių iš tamsiųjų periodų.
Kad ir kokia aklina tamsa būtų, visada yra kelias iš jos. Svarbiausia yra tikėti savimi, ieškoti su viltimi ir mylėti mums skirtas dovanas.
2019 04 29
Foto: / unsplash.com